Pastebėjau, jog net dėl menkiausio dalyko tampu agresyvus

2
Man's Hand Bursting Through Wall --- Image by © Radius Images/Corbis
© Radius Images/Corbis

Klausimas: Turiu problemą dėl kurios norėčiau paklausti. Pastebėjau, jog paauglystėje net dėl menkiausio dalyko tampu agresyvus. Pavyzdžiui, mama paprašo išnešti šiukšles, o aš supykstu, nes negaliu daryti to, ką pradėjau ar tiesiog dėl nieko. Todėl norėjau paklausti, ar tas agresyvumas yra normalus ir ką daryti, jog kuo mažiau tai pasikartotų. Prašau padėti.

Tomas (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas, Tomai. Džiaugiuosi, kad bandai suprasti save. Kaip jaunam žmogui tai labai svarbu ir veda asmenybės brandumo link. Norisi paprastai ir trumpai pasakyti, kad viskas su tavimi normalu: normalu, kad pyksti, kai tave pertraukinėja, kai turi daryti, ko visai nenori. Tik jau pats klausimas, ar normalu, kad pyksti ir kaip tai sumažinti, liudija apie tavo polinkį slopinti savo pyktį. O pyktis (tu ji vadini agresija) labai svarbus žmogaus gyvenime… Pyktis saugo žmogų. Šis jausmas tarsi padeda brėžti ribas tarp žmogaus ir jį supančio pasaulio. Pyktis padeda palaikyti pusiausvyrą tarpasmeniniuose santykiuose: mes jį išgyvename, kai kas nors su mumis netinkamai elgiasi, kai mes per daug dedame pastangų santykiuose, kada pažeidžiama mūsų asmeninė erdvė, vertybės ir t.t. Pyktis padeda išlikti savimi. Labai normalu, kai vaikai ir paaugliai pyksta ant savo tėvų. Normalu, kad vaikai ir tėvai vienu metu nori skirtingų dalykų, skirtingai supranta tą pačią situaciją ir t.t. Vis tiek jie rūpi vieni kitiems ir nori būti artimi.

Tik kaip su tuo pykčiu būti? Labai svarbu išmokti pažinti šį jausmą ir pirmiausiai įvardinti sau, o vėliau, jei reikia, ir kitiems. Apie išgyvenama pyktį pasako kūnas: pykstant labiau plaka širdis, išmuša karštis, išraustama, sukandami dantys ir t.t. Vėliau svarbu įvardinti už ką pykstame. Po to svarbu savęs paklausti, ką galiu šioje situacijoje keisti. Taip jau yra, kad vienose situacijose mes pajėgūs sunkumus įveikti, o su kai kuriomis aplinkybėmis galima tik susitaikyti. Tad jeigu situacija pakeičiama ir tame svarbu dialogas tarp dviejų žmonių, galima įvardinti kaip jaučiamasi, koks elgesys žeidžia ir kaip norima, kad kitas žmogus elgtųsi. Šiame pokalbyje svarbu kalbėti pirmu asmeniu ( “man liūdna”, “aš pykstu”… ), nekaltinti, nevertinti ir nežeminti kito.

Taigi, pyktis yra ne griaunanti, o kurianti jėga, jeigu gebama su juo tinkamai būti. Problema ne tame, kad pykstama, o tame, kad renkames destruktyvius (griaunančius) būdus šiam jausmui išreikšti.

Pabaigai noriu pasiūlyti į šį jausmą pasižiūrėti su humoru. Įsivaizduok, kad pyktis yra šuo. Jeigu tu jį sugebėsi pamilti ir susidraugauti, dar gerai išdresiruosi – šalia turėsi puikų sargą.

Sėkmės,
Psichologė Jolanta Žilinskienė
El. p.: zilinskiene.jolanta@gmail.com, mb.: +37061204609

Dalintis:

2 COMMENTS

  1. Kaip galima i toki jausma ziureti su humoru poto pereinsma i kita etapa depresija ir gilia Agresija koks cia per pataras tai nesuprantu tai visi pradek taip draskytis tao kad cia bus jei nespresim problemos

    • Dar kartą, ir dar…, ir dar skaitykite kol suprasite apie ką rašoma. Juk gerb. psichologė aiškiai rašo, jog pyktis yra JAUSMAS, kurį reikia išmokti pažinti. Pyktis toks pats jausmas kaip meilė, džiaugsmas, laimė ir panašiai… Straipsnio autorė tarp kitko ir įvardina, kad “problema ne tame, kad pykstama…”, o tame, kad pasirenkamas netinkama pykčio išraiška.

Komentuoti: Aaaa Cancel reply

Please enter your comment!
Please enter your name here