pora

Patyčios prasideda šeimoje, esu tvirtai tuo įsitikinusi. Kai kurių šeimų tarpusavio bendravimo manieros nekelia dėl to abejonių. Žinoma, modeliai labai skiriasi: nuo lengvutės vos juntamos pašaipos, kuri palieka neskanų prisiminimų prieskonį išsiskyrus, kai negali susigaudyti, kas su jais ne taip, kol galų gale suvoki, kad tie nekalti pasišaipymai slepia kur kas rimtesnius dalykus, iki atvirų patyčių, dažnai įvilktų į subtilią priekaištų formą.

Vadinkit mane perdėtai įtaria, bet ieškodama konfliktų šaknų, aš kaip antena gaudau visokius eilinei ausiai negirdimus bendravimo ūžesius. Atkreipiu dėmesį į kreipinius, kuriais sutuoktiniai vienas kitą šaukia ir pasakysiu atvirai: “mamytė, tėvelis, močiutė” skamba nekaltai iš vaikų lūpų, bet kai taip šaukia vienas kitą partneriai, man jau signalas, kad kažkas čia ne taip. O kreipinys pavarde… nukrato lyg elektra, nejučia prisimeni visokias nykias situacijas, kai tavo vardas niekam nerūpėjo ir šaukimas pavarde tikrai nežadėjo nieko malonaus. Tikiu, kad būna išimčių, nors patirtis sako ką kita. Jų beveik nebūna, būna kažkas labai giliai paslėpta, bet vieną dieną tai neišvengiamai atsiveria ir tada kažkas įvyksta. Konfliktas, skyrybos arba priešlaikė mirtis, nes ilgai slepiama vidinė nuoskauda ir įtampa padaro savo darbą bet kokia kaina.

Taip čia tie suaugusiųjų reikalai, bet šalia viso šito auga vaikai. Jie mokosi bendravimo modelio jį sėkmingai taikydami visur. Ir tie, kurie pradeda patyčias, dažnai yra patys uoliausi mokiniai, tobulai įvaldę tėvų pamokas, kaip bendrauti su tais, kurie šalia tavęs. Augę patyčiose, patys jas kenčiantys, keršija aplinkiniams. Ką ten keršija, jų vaikiški protai negeba apskaičiuoti grįžtamojo ryšio stiprumo, jie tiesiog elgiasi natūraliai, nes tik taip temoka.

Šeimoj prasidėjo, šeimoj tegu ir baigiasi. Tereikia permąstyti, perkratyti, paanalizuoti savo elgesį, kalbos manierą, pagaliau savo santykį į tuos, kurie šalia. Pasityčiojimas (net ir nekaltas) iš savo vyro/žmonos, o ypač viešas, nepavers jūsų šmaikščiu, įžvalgiu, greičiau kandžiu, sarkastišku, sukels užuojautą tam, iš kurio pasityčiota ne tik už nesmagią akimirką, bet ir už tai, kad gyvena su tuo, kas jo negerbia ir nevertina. O ką jau kalbėti, jei tyčiojamasi iš vaiko. Todėl sakom stop ne tik viešoms patyčioms, o dar labiau toms, kurios vyksta už uždarų durų.

Psichologė Kristina Grigalavičienė | patyrusios mamos tinklaraštis „Abejoks“
El.paštas : kristitau@gmail.com
Skype: kristitau
Londonas
Foto: Haley Graham

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!