Patyriau smurtą kuris buvo tikrai žiaurus ir gan originalus

smurtasKlausimas:

Laba diena,
keista tai pasakoti psichologui, nes seniai maniau, kad reikia. Ir kai atėjo laikas, nežinau nuo ko pradėti. Turiu mamą, iš kurios nuo vaikystės iki 12 metų kažkur (dabar man 16) patyriau fizinį smurtą. Smurtas buvo tikrai žiaurus ir gan originalus, tai nebuvo tik diržas. Gyvenu su ja, sese ir broliu. Ji mane kaltindavo dėl savo praeities, kad aš sugadinau jos gyvenimą ir t.t. Labiausiai už viską kentėjau aš. Brolis ir sesė yra vyresni. Pastaruoju metu aš jau galiu prieš ją apsigint. Dažnai galvojau apie savižudybę, kelis kartus mėginau. Dažniausiai padėdavo koks nors svarbus žmogus mano gyvenime. Bet tas žmogus nebūna visada. Todėl taip yra, kad vos jis dingsta, aš vėl grįžtu prie to pačio. Negana to, aiškiai matosi problemos ir pas mamą. Ji tikrai serga psichologinėmis ligomis, bet nesigydo. Dažnai jai atrodo, kad visi prieš ją susimokė, o tada ji pradeda kenkti ir grasinti man ir sesei, broliui. Pastaruoju metu aš bandau pamiršti vaikystę ir gyventi toliau, bet tai nėra labai lengva. Žinau, kad reikia daug veiklos ir t.t. Bet vis tiek…

Gabija (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveika, Gabija. Ačiū, kad mums parašei. Tavo problema tikrai svarbi – iš Tavo laiško supratau, kad vaikystėje esi patyrusi daugkartinį fizinį smurtą iš mamos, o psichologinis smurtas tęsiasi iki šiol. Šis smurtas kelia Tau daug skausmo – tiek daug, kad kyla minčių apie savižudybę.

Tėvų smurtas prieš vaikus – koks jis bebūtų, yra ypač skausmingas; – nesvarbu, dėl kokių priežasčių ar kokiais motyvais vedini tėvai smurtauja. Vaikas gimsta visiškai bejėgis ir negalėtų išgyventi be tėvų, ypač be mamos pagalbos. Mama yra jo maitintoja, vystytoja, prižiūrėtoja, šildytoja, meilės teikėja, saugumo užtikrintoja. Mama yra tarsi Dievas, valdantis ir apsprendžiantis vaiko gyvenimą. Be šio Dievo vaikas tiesiog neišgyventų.

Ir staiga šitas Dievas, vaiko pasąmonėje užsifiksavęs kaip pats geriausias ir pats galingiausias Pasaulio asmuo, pradeda pykti. Pradeda skriausti vaiką, nebetenkinti esminių jo poreikių – meilės, saugumo, saviraiškos. Vaiko galvoje kyla sumaištis: kas atsitiko? Juk Dievas, būdamas galingas ir teisingas, negali klysti: jis yra Geras, turi toks būti. Vadinasi, aš pats esu blogas. Vadinasi, aš darau kažką ne taip, kaip reikėtų ar derėtų daryti. Dėl to Dievas ir pyksta.

Paprastais žodžiais sakant, vaiko psichika neleidžia jam priimti realybės, kad Mama, tas dieviškas ar sudievintas asmuo, yra ne tik meilės, bet ir grėsmės šaltinis. Neleidžia todėl, kad labai baisu yra gyventi šiame pasaulyje suvokiant, kad pats svarbiausias tavo gyvenime žmogus tave skriaudžia, tavęs nemyli ar nemoka mylėti. Todėl, siekdamas išvengti tos baisios realybės, vaikas paprastai visą blogį prisiima sau.

Prisiima kaltę, prisiima skausmą – ir su tuo gyvena. Tačiau taip gyventi yra labai sunku. Skauda viduje – ten, kažkur giliai, kur slepiasi siela. Tas skausmas kartais tampa toks stiprus, kad iškęsti darosi neįmanoma. Tada griebiamasi priemonių. Brūkšt per riešą – ir fizinis skausmas užgožia dvasinį. Gal taip ir buvo, Gabija?

Ir ar tai padeda? Vienareikšmiškai – ne. Juk vidinis skausmas niekur nedingsta. Tada kitas klausimas – ar kada nors palengvės? Vienareikšmiškai – taip. Tada, kai suprasi, kad nesi atsakinga už mamos gyvenimą ir elgesį. Kai pradėsi priimti galbūt žiaurią, bet realybę: mama yra tokia. Kai atsikratysi kaltės jausmo – tu nesi kalta dėl to, kas su Tavimi darėsi ir darosi. Kai iš labai toli ar iš labai aukštai pažiūrėsi į savo ir mamos santykius ir pamatysi bent vieną gerą jos savybę. Galbūt jos graži šypsena? O tavo, Gabija?

Psichologas
Arūnas Norkus

Pagalba telefonu:
„Jaunimo linija“ – 8 800 28888
„Vaikų linija“ – 116 111
„Vilties linija“ – 116 123
„Pagalbos moterims linija“ – 8 800 66366

Share Button

You may also like...

9 komentarai

  1. hm parašė:

    Visų pirma, Gabija, tu nesi viena. Yra nemažai vaikų, kurie kenčia dėl savo tėvų elgesio. Tau ir jiems visiems noriu palinkėti stiprybės, tikėjimo ir tikslo. Turėk aiškų gyvenimo tikslą, mokykis, tobulėk, stenkis sutarti su savo broliu, seserimi, bendrauk su kitais žmonėmis – neabejoju, jog turi draugų. Greit išvažiuosi mokytis, pradėsi savarankišką gyvenimą ir reikalai pasitaisys. Atmink, kad niekas nėra vertas tavo gyvybės. Saugok ją, ji tavo. Ir gyvenimas yra visas tavo – tu gali jį susikurti tokį, kokio trokšti. Ir visada atmink, kad Dievas tave myli. Ir jei, kaip sakai – žmonės ne visada yra su tavimi, tai jis su tavimi nuo pradžios iki pabaigos, kiekvieną akimirką, kiekvieną sekundę. Didelės Sėkmės tau gyvenime linkiu.

  2. Kristina parašė:

    Merginai dar tik 16, ji kentėjo visą savo vaikystę, paauglystę nuo mamos ir jūs jai siūlot pažvelgti į mamą ar santykius su ja „iš aukščiau, iš kosminės perspektyvos“? Juk žala vis dar daroma, o patirta žala dar nėra atitaisyta ir gali būti, kad dar negreit viskas susitvarkys. Mergina jau padarė svarbų žingsnį, ji paprašė pagalbos virtualiai, dabar jai patarčiau tai padaryti vėl, bet su gyvu asmeniu, psichologu su kuriuo galės dirbti kartą per savaitę. Mamos ji nepakeis, bet save keisti ji gali ir tai užtruks, ilgai užtruks. Laiškas labai rimtas, nors atrodo, kad rašyta tik tarp kitko, taip paprastai, bet čia viskas daug rimčiau. Ir tik vidinė merginos stiprybė lems ar ji išsikapstys iš mamos įtakos ar ne.

  3. saydo parašė:

    Gerb. Arūno atsakymą skaičiau lyg kaimo bažnyčios kunigo pamokslą – lyg iš vadovėlio. Gabija prašė pagalbos, patarimų, o Jūs 85 proc. atsakymo skyrėte situacijos aprašymui, bei patarėte motinoje (tame žvėryje) ieškoti „bent vienos geros jos savybės, gražios šypsenos.“ Aš nemačiau besišypsančio žvėries, o Jūs?

    Noriu griežtai paprieštarauti. Gabija (kad ir koks Tavo vardas būtų) jokiu būdu nesistenk motinoje ieškoti „kažko gražaus“. Tu jau suaugusi ir turi sau leisti įsisamoninti, kad tas „monstras“ tave nuskriaudė ir yra tavo liūdno gyvenimo priežastis. Aš taip pat patyriau fizinį ir psichologinį smurtą iš savo tėvo, bet man atsilaikyti padėjo ankstyvas suvokimas, jog tai jis elgiasi blogai ir kaltė krenta ant jo, ne ant mano pečiū, su manimi iš esmės viskas gerai. Mano patarimas – perskaityk knygą Alice Miller „Kūno maištas“. Jei vaikystėje patyrei, kas yra blogis – suvok jį ir stenkis atsikratyti jo emociškai ir fiziškai – t.y. nebetūrėk nieko bendra su motina. Tėvai yra mylimi ne už tai, jog gimdo, o už tai, jog rūpinasi ir globoja. Tu nuo jos nepriklausoma ir ji pati jau pasirinko judviejų tarpusavio santykių santykį.

    Laikykis, Tu nesi viena.

  4. "Gabija" parašė:

    Sveiki, labai ačiū visiems už patarimus ir palaikymą, man tai svarbu.. mano tikras vardas Gabrielė. dar kartą ačiū…

  5. as parašė:

    As manau kad sitai mergaitei, reiktu tikros psichologines pagalbos , ar net psichoterapeuto, ir jai imanoma “gabija“ kreipkis …. nes esi jauna , cia is keliu sakiniu neispresi nieko , tau reikia pastoviai lankytis pas specialistus, tik taip pasekmes ateiti bus nezymios ….. sakau is patirties , ir siunciu tau geros energijos, tu niekada nepamirsk kad tu ne viena , ieskok pagalbos ir tu ja rasi :)))))))))

  6. Vaikas be vaikystes parašė:

    Palaikau tave, „Gabija“, nes paciam teko praeiti sunku „vaikystes“ kelia, kuris atrode nepakeliamas. Zinau, tai skauda, bet apie gyvybes nutraukima pamirsk, ismesk tai is galvos. Tos zaizdos suskaus karts nuo karto dar daug metu. Ir stipriai. Taciau skausmas praeina, pasitaiko ir laimingu akimirku, del kuriu norisi gyventi toliau. Kalti yra tevai, ir tikrai tu NEKALTA. Mes, vaikai be vaikystes, turime patirties, kaip nereikia elgtis su savo vaikais. Musu tevu vaikyste buvo labai sunki, su jais elgesi ir ju tevai, ir tai persiduoda is kartos i karta. Tevai apsimeta, kad viska dare gerai, del blogu santykiu seimoje kaltina vaikus, kai sie uzauga. Taciau mes NEKALTI. Ir, mes, kurie ieskome pagalbos, informacijos, galime daryti viska, kad musu vaiku vaikyste butu pati laimingiausia. Ismesk visas blogas mintis is galvos, ieskok pagalbos, surask zmogu, kam gali issipasakoti savo nuoskaudas, uz poros metu apsigyvensi kuo toliau nuo tevu, pradesi savo asmenini gyvenima ir tapsi pati geriausia mama savo vaikams ir su jais kartu isgyvensi nauja grazia vaikyste, pilna meiles ir supratimo. Vaikai (ne tevai) yra musu gyvenimo geles. Mokykis is mamos klaidu, nepriimk jos kaltinimu, ir galvok apie tai, kaip ateity apgaubsi meile savo vaikus. Tai pades. As tuom tikiu. Tu NEKALTA. As tikiu tavim!

  7. kuku parašė:

    ir labai neprofesionalus pasakymas yra, kad „svarbiausias tavo gyvenimo zmogus (…) taves nemyli“ – komplikuotuose santykiuose su tevais, ypac ieskant jegu atleisti (nes su nuoskaudomis sveikai nenugyvensi), labai padeda suvokimas, kad is tiesu tevai mus mylejo tiek ir taip, kaip sugebejo. galbut ju sugebejimai buvo labai riboti, taciau jie dare taip, kaip mokejo ir reikia gaileti ju, jei jie mokejo tik taip.

  8. Asta parašė:

    Mergaite, kai galėsi nueik į jogos kursus gyvenimomenas.lt Ten atrasi bendraminčių, žmonių, kurie tave palaikys, sustiprėsi ir suprasi, kad tai mamos problema, ne tavo…O dabar tikrai skambink tais psichologo duotais numeriais, kalbėkis, dalinkis, patikėk, kad ir kaip gaila, tu ne viena tokia, bet tai tikrai pasibaigs…stenkis išsivaduoti nuo mamos kuo anksčiau.Nuoširdžiai su tavimi.

  9. arturas parašė:

    Tu nesi viena, Gabriele. Stiprybes tau. Esu tikras, susitvarkysi. Butinai susisiek su psichologais ir nepamirsk pasikalbet su artimiausiais zmonemis apie savo isgyvenimus. Laikykis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.