Paverskite skausmą išmintimi ir stiprybe1.7 (3)
Gyvenime ateina diena, kai mes suvokiame, kad gerai gyventi nereiškia vien džiaugtis ir jausti malonumą. Tai – ir skausmo akimirkos, būtinos tam, kad pajaustumėm visas gyvenimo spalvas ir suprastumėm, jog skausmas kvepia įvairiai…ne tik kava su grietinėle.
“Už kiekvieno gražaus dalyko slepiasi skausmas” / Bob Dylan
Tai skausmas, kai paliekame ką nors praeityje – baigiame studijas, žengiame žingsnį iš įprastos, saugios aplinkos į jaudinančią nežinomybę. Tai ir stiprus, įtraukiantis skausmas, kai griūna visi gyvenimo planai ir dūžta lūkesčiai. Tai aštrus suklydimo skausmas. Ir sėkmės skausmas, kai taip ilgai laukta sėkmė nesuteikia vidinio polėkio, kurio mes laukėme. Tai ir piktas išdavystės skausmas. Saldus atradimo skausmas, kai tavo gyvenime atsiranda tas, kuriam atiduodi visą savo laiką ir meilę, kai stebi jo augimą ir pirmus savarankiškus žingsnius. Atjautos skausmas, kai esi šalia sužeisto draugo ir padedi jam spręsti jo bėdas.
Ir geriausiomis dienomis jauti subtilų, dilgčiojantį skausmą, kuris apima visą tavo kūną tuo momentu, kai supranti, jog esi saldžios tobulybės, didžio pasiekimo, džiaugsmo ar juoko akimirkoje, tačiau suvoki, jog tai nesitęs amžinai…
Mes taikomės su skausmu ir kai jį išgyvename, dažniausiai sakome, kad buvo bloga diena, pamiršdami vieną svarbų dalyką: skausmas yra gyviesiems – tiems, kurie dar turi šansą…
Kai jaučiame skausmą, pasirinkimas paprastas: skęsti jame ir leisti jam užvaldyti mus ir mūsų gyvenimus, arba prisiminti keletą dalykų ir jais sekti, taip skausmą iš priešo paverčiant sąjungininku.
1. Jeigu norite susitvarkyti su skausmu, visų pirma pripažinkite, kad jums skauda. Mes išmokome apsimesti, kad esame stiprūs, tvirti ir nepažeidžiami. Taip mums tiesiog paprasčiau. Bet jeigu nenorime matyti savo skausmo, nereiškia, kad jo mumyse nėra, o šios slėpynės paprastai neatneša nieko gero. Įpratę galvoti, kad emocinis skausmas yra mažiau dramatiškas, nei fizinis, mes ignoruojame jį ir nepastebime, kokią sunkią naštą velkame ant savo pečių. Mums visiškai lengva pasakyti, kaip stipriai skauda lūžusią koją, bet pripažinti tai, kad sudaužyta mūsų širdis – oi, kaip nelengva. Ar tai reiškia, kad mūsų kojai reikia didesnio dėmesio ir pagalbos, nei širdžiai? Greičiau – atvirkščiai. Pradėkite rūpintis savo širdimi, gydykite ją ir globokite, ir ji būtinai jums atsidėkos tuo pačiu. Nuo pirmojo žingsnio – prisipažinkite bent sau, kad jums skauda…
2. Paleiskite. Viską. Kai suprasite, jog nėra nieko, kas priklauso tik jums, kai būsite pasiruošę neprisirišti prie to, ką vadinate “mano”, jūs tapsite laisvais. Nebeliks poreikio sugriebti, nutverti, įsikabinti. Taip, gebėjimas paleisti – viena sunkiausių gyvenimo pamokų. Paleisti materialius dalykus, paleisti žmones, pyktį, nuoskaudas, meilę, netektis… Pokyčiai niekada nebūna lengvi, bet jeigu išmokai kovoti tam, kad išlaikytum, verta išmokti ir paleisti. Paleidimas išlaisvina ir atveria kelią pirmyn. Jis panaikina kenksmingus prisirišimus ir praeities teikiamą skausmą. Kuo mažiau gyvenime lieka “mano”, tuo mažiau skausmo išgyvename…
3. Į kiekvieną iššūkį žvelkite kaip į užduotį. Jeigu jūsų gyvenime įvyko kažkas nemalonaus, slegiančio ar pikto, nekankinkite savęs klausimais “Už ką man tai?…Kodėl tai atsitiko?”, nepaverskite savo gyvenimo ašarų pakalne ir nekalkite savęs prie kryžiaus. Geriau paklauskite savęs: „Ką turiu išmokti iš šios situacijos?” Nes kiekvienas įvykis mūsų gyvenime atneša mums pamoką, kurią turime išmokti. Ir dažnai tai būna visai paprasti dalykai. Tapti stipresniu. Aiškiau komunikuoti. Pasikliauti savo širdimi. Išreikšti meilę. Atleisti. Žinoti, kada paleisti. Pasakyti “ne”. Pabandyti ką nors naujo, išmokti ką nors naujo. Nesižvalgyti atgal…
4. Keiskite klausimus, kuriuos sau užduodate. Jeigu užduodate neigiamus klausimus, gausite ir neigiamus atsakymus. Nėra teigiamų atsakymų į tokius klausimus kaip: „Kodėl aš?”, “Už ką man?”, „Kodėl aš to nepadariau?”, „O jeigu būčiau padaręs kitaip?” ir t.t. Kaip jaučiatės, kai tokius klausimus jums užduoda kiti? O kodėl sau leidžiate kankinti save tokiais klausimais? Todėl stebėkite, kokie klausimai kyla jūsų galvoje, pagaukite juos už uodegos ir pakeiskite klausimais, kurie skatins eiti pirmyn. Pavyzdžiui: „Ką galiu dabar padaryti, kad situacija pasikeistų?” Užduokite šį klausimą tol, kol pradės rastis atsakymai. Tik nepamirškite, kad dar tuos atsakymus vertėtų ir įgyvendinti ☺
5. Eikite. Tiesiog eikite. Vinstonas Čerčilis yra pasakęs: „Jeigu patekai į pragarą, vienintelis kelias išeiti iš jo – eiti”. Kitais žodžiais – niekada, niekada, niekada nesustokite. Betoninės užtvaros yra ne tam, kad jus sulaikytų. Jos yra tam, kad suteiktų šansą parodyti, kaip smarkiai jūs kažko norite. Betoninės užtvaros sukurtos tiems, kurie nenori gyventi geresnio, šviesesnio, laimingesnio gyvenimo. Ir tai – ne jūs.
6. Ieškokite galimybių. Realybę galima matyti kaip betoną arba kaip molį. Būkite tais, kurie mato molį, imkite jį į savo rankas ir formuokite savaip. Sudėkite į jį tai, ką jau mokate, ir sukurkite ką nors naujo. Neieškokite sunkumų šiandienos galimybėse, ieškokite galimybių šiandienos sunkumuose. Ir pradėkite švęsti mažas pergales. Taip jūs įkvėpsite save tolimesniems žygiams.
7. Ugdykite vidinę viltį. Tibete yra posakis: „Tragedija turėtų būti naudojama kaip stiprybės šaltinis.” Panašiai sakė ir sufijų mistikas Rumi: „Žaizda yra vieta, pro kurią į jus įeina Šviesa“. Todėl nesvarbu, kokie sunkumai jus ištinka ar kokią skausmingą patirtį išgyvenate – nepraraskite vilties. Jeigu ją prarasite, tai ir bus tikroji jūsų gyvenimo tragedija. Netektis, rūpestis, liga, sudaužyta svajonė – nesvarbu, koks gilus jūsų skausmas ar kokie aukšti jūsų siekiai, padarykite sau paslaugą ir bent kartą per dieną sustokite, priglauskite rankas prie širdies ir garsiai ištarkite: „Čia gyvena viltis.”
8. Jūs nesate vieni. Blogai miegate, nes nerimaujate dėl draugo. Jums skauda, nes nusivylėte kažkuo. Jaučiatės prastai, nes atrodo, kad jūsų nemylėjo pakankamai. Jaučiatės niekam nereikalingas, nes jus paliko. Vengiate naujų dalykų, nes bijote, kad nepasiseks. Ir tai nereiškia, kad su jumis kažkas “ne taip”. Tai yra normalu, nes jūs esate Žmogus. Galbūt dabar jums reikia šiek tiek laiko, kad atsigautumėt. Kad pabūtumėt su savimi. Ir negalvokite, kad jūs esate toks vienas. Aplink – daugybė žmonių, išgyvenančių panašias situacijas. Žmonių, pasiruošusių būti greta jūsų ir tiesiančių rankas. O jeigu į galvą atklysta mintis, kad esate vienišas, meskite ją lauk. Tai – melas. Net jeigu šalia nėra kito žmogaus, apsidairykite ir pamatykite, kaip gyvybe pulsuoja kiekviena gyvenimo detalė.
9. Šiandien jūs ne toks, koks buvote vakar. Pasaulis keičiasi kiekvieną akimirką ir būtų keista galvoti, kad nesikeičiam tik mes. Mus įskaudino, mes išgyvenome daugybę sėkmės ir nesėkmės akimirkų. Mūsų gyvenime nutiko tiek daug dalykų – dalykų, kurie pakeitė mūsų požiūrį, išmokė daug pamokų ir privertė mūsų sielą augti. Šiandien jūs – stipresnė vakarykštė jūsų versija. Priimkite ją ir mylėkite.
Stiprybė ateina ne tada, kai įsisupę į šiltą dekį, kiurksote prieš televizoriaus ekraną. Ne tada, kai jus giria, jumis žavisi ir puoselėja. Stiprybė ateina tada, kai jūs įveikiate tai, kas atrodė neįveikiama. Kai atrandate save pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais, kai esate atviras viskam, kas ateina į jūsų gyvenimą. Priimkite skausmą, jauskite jį, išgyvenkite, išmokite tas pamokas, kurias jums siunčia gyvenimas. Ir taip savo žaizdas paversite išmintimi ir stiprybe.
Su meile,
Ilona Tamošiūnienė | 108studija.lt
P.S. Šį straipsnį parengiau remdamasi medžiaga iš marcandangel.com. Tai, kas nesutapo su mano matymu – išmečiau, ko trūko – papildžiau savo mintimis :) Linkiu naudingo skaitymo.