Pažinti save. Kam to reikia?

3 (1)

Iliustracija: Ian Espinosa / Unsplash

Didžiąją savo gyvenimo dalį gyvenau taip, kaip gyvenau, net nekeldama klausimo apie savęs pažinimą. Jeigu prieš dešimt metų kas būtų paklausęs, ar pažįstu save, būčiau tik tyliai pakikenus iš tokio “nebrandaus” klausimo. Kaip galima nepažinti savęs? Aišku, kad pažįstu, kas per klausimas. Tačiau vieną dieną paaiškėjo, kad visas mano žinojimas ir pažinojimas tebuvo vienas didelis spektaklis, išorė ir istorijos, kuriose iš tikrųjų manęs net nebuvo. Na, kaip ir buvau, bet ne aš, o visi tie vaidmenys ir etiketės, sukauptos nuo vaikystės, atributai ir “žaisliukai”, žadėję laimingą gyvenimą.

Apie tai labai gražiai rašo budizmo Mokytojas Sogyal Rinpoche: “Mes tikime asmeniniu, unikaliu ir atskiru individualumu, bet jeigu sukaupsime drąsą jį patyrinėti, mes aptiksime, kad mūsų individualumas remiasi begaliniu įvairiausių dalykų rinkiniu – vardas, “biografija”, šeima, namai, draugai, kreditinės kortelės…Ir šia nepatikima bei nuolat kintančia atrama mes visiškai pasitikime. Bet jeigu visa tai iš mūsų atimti, ar turėsime bent menkiausią įsivaizdavimą, kas mes esame iš tikrųjų? Be šių mums pažįstamų ramsčių mes susitinkame tik patys su savimi, žmogumi, kurio mes nepažįstame, erzinančiu nepažįstamuoju, su kuriuo mes visą laiką gyvenome, bet nenorėjome susitikti. Gal todėl mes ir stengiamės kiekvieną akimirką užpildyti triukšmu ir veikla, kad ir kokia ji nemiela būtų, kad tik nepasiliktumėme tyloje su šiuo nepažįstamu pačiu savimi?”

Kad jau taip nesidomėjau tokiu bereikšmiu užsiėmimu, kaip savęs pažinimas, kažkas kažkur nusprendė surengti eksperimentą ir pasižiūrėti, kas bus su manimi, atėmus visus žaisliukus, su kuriais siejau savo individualumą. Ir atėmė. Negailestingai ir skaudžiai. Daug ir įvairių išgyvenimų galiausiai privertė mane atsisukti į save ir susipažinti. Ši pažintis pradžioje nebuvo labai smagi. Griuvo iliuzijos, įsitikinimai ir žinojimas, kas ir kaip yra. Visų pirma, susidūriau su vienu didžiausių savo gyvenimo paradoksų: tai, ką aš galvojau apie tai, ką dariau, ir tai, ką aš dariau iš tikrųjų – pasirodė visiškai skirtingi dalykai. Mano mintys ir įsitikinimai labai aiškiai atsiskyrė nuo realybės, kurioje liko tik faktai. Vėliau šį paradoksą pradėjau aiškiai matyti ir kitų žmonių gyvenimuose. Viena po kitos į paviršių plaukė istorijos, sukurtos tam, kad mane priimtų ir mylėtų kiti. Istorijos, už kurias turėjau būti apdovanota. Jaučiausi kaip svogūnas, nuo kurio lupo vieną sluoksnį po kito.

Klausimas, apvertęs viską aukštyn kojom. „Kas tu esi?” – paklausė Mokytojas ir paniškas proto bandymas rasti teisingą atsakymą, kurio tuo metu dar nebuvo. Žinot, jaučiausi taip, lyg grįžau į namus, iš kurių išeidama palikau visus daiktus, žmones, o grįžus neradau nieko – tik visiškai tuščius kambarius ir baltas sienas. Bet tuo pačiu gavau galimybę sukurti visa tai iš naujo…Iš naujo nutapyti savo gyvenimą.

Tame procese dažniau skaudėjo, nei buvo malonu. Ir dabar suprantu, kodėl gyvenimas man iškrėtė tokį “pokštą”: savo valia praeiti visa tai vargu ar man būtų užtekę drąsos. Bet nepaisant visų sunkumų ir skausmo, pagaliau tapo aišku, kad vertėjo. Vertėjo tai patirti, išgyventi ir suvokti. Tam, kad pasikeistų mintys, matymas, požiūris – į save ir supantį pasaulį. Tam, kad pagaliau pradėčiau užsiiminėti ta veikla, kuri patinka man. Tam, kad išsilaisvinčiau iš vidinių ribojančių įsitikinimų. Tam, kad jausčiausi viduje vis didesnę laisvę. Tam, kad atrasčiau savyje tą vietą, kurioje gyvena Laimė ir vis dažniau su ja būčiau.

Tad šiai dienai kelionė savęs pažinimo labirintais man davė labai labai daug: atradau širdžiai mielą veiklą ir kas dar svarbiau – atradau drąsos ja užsiimti, nepaisant aplinkinių vertinimo ir nuomonių, atradau savyje tokių savybių, kurių anksčiau net neįsivaizdavau esant, jaučiuosi dešimtis kartų laisvesnė, šimtus kartų paprasčiau reaguoju į tai, kas vyksta ir dar daug atradimų, kuriais dalinuosi su jumis savo rašinėliuose. Ir jeigu kas paklaustų, ar tai, ką turiu šiandien, iškeisčiau į kadaise turėtus ledo karalienės rūmus su daugybe “žaisliukų”, tvirtai atsakyčiau NE. Nes žodžiais negaliu apsakyti jausmo, kai tavimi pradeda tekėti tyras ir tikras gyvenimo alsavimas. Žinau, kad šiandien dar yra ne pabaiga, kad šis kelias tęsis, kad bus visko ir visaip. Bet tas jaudinantis gyvenimo įdomumas veda pirmyn, kartais nuklystant šunkeliais ir aplinkkeliais, bet vistiek pirmyn :) Ir suvokimas…kaip gera Gyventi!

Ilona Tamošiūnienė | drasagyventi.lt