Lapkričio 8 d. posėdyje Seimo Žmogaus teisių komitetas (ŽTK) kartu su Neįgaliųjų teisių komisija surengė klausymus – diskusiją (toliau – diskusija) „Psichikos sutrikimų stigmatizacija: svarbus saugiklis ar totalitarinės sistemos reliktas“.

Diskusiją iniciavęs komiteto narys Andrius Navickas iškėlė tokius klausimus:

  • ar dabar galiojantys teisės aktai neatgraso noro dėl kurio nors psichinio sutrikimo kenčiančiam žmogui kreiptis pagalbos į specialistus, nes tai gali tapti kliūtimi tolesnėje profesinėje veikloje;
  • ar teisės aktuose įrašyti apribojimai psichinio sutrikimo epizodus turėjusiems piliečiams nėra pertekliniai ir iš tiesų visais atvejais yra būtinas saugiklis;
  • kokios priemonės būtų veiksmingiausios, keičiant visuomenės požiūrį į psichinius sutrikimus ir jų epizodus praeityje turėjusius žmones;
  • ar (ir kiek) nuo psichinių sutrikimų kenčiantys žmonės kelia pavojų sau, kitiems ir viešajai tvarkai? Ar yra reikalingi papildomi teisiniai saugikliai, o gal šių saugiklių yra per daug.

Šios diskusijos  tikslas – aptarti teisines, šviečiamąsias ir kitokias priemones, kurios stiprintų dėl psichinės negalios pažeidžiamų asmenų žmogaus teises, pagalbos teikimo prieinamumą ir keistų gydymo principus.

Diskusijoje plačiai aptarta tai, kad dabartinė psichikos sveikatos apsaugos sistema yra daugiau orientuota į popierius, o ne į konkretaus žmogaus būklę ir jam reikalingą pagalbą. Pažymos ir sąrašai atima laiką, reikalauja žmogiškųjų išteklių ir finansų, tačiau sudaro prielaidas diskriminacijai ir realios naudos neatneša. Savalaikis kokybiškos neformalios pagalbos ir kompleksinių paslaugų prieinamumas ir patrauklumas išlieka siekiamybe.

Žmogaus teisių komiteto visuomeninio eksperto-patarėjo psichiatro Lino Slušnio nuomone, dabartiniai teisės aktai iš esmės tikrai neskatina kreiptis pagalbos. „Reali situacija – žmogus turi problemų dėl žalingo alkoholio vartojimo. Jeigu jis savanoriškai kreipiasi – jam iš karto taikomos sankcijos, tarkime neleidžiama naudotis šaunamuoju ginklu. Iš vienos pusės tai yra gerai, tačiau kitas asmuo, kuris piktnaudžiauja alkoholiu ir nesikreipia, jau tampa kaip ir pranašesnis“, – pažymėjo L. Slušnys. Šią problemą kėlė ir kunigas Kęstutis Dvareckas – turintys priklausomybių žmonės siekia išsaugoti šią paslaptį dėl galimų pasekmių darbui ir reputacijai. Be to, pasak kunigo, eilės į priklausomiems nuo alkoholio žmonėms pritaikytą Minesotos programą tenka laukti du mėnesius. Per tokį laiką žmogui dingsta ūpas spręsti problemą. Problema nesprendžiama ir prevenciškai. Yra daug specialybių susijusių su nuolatiniu stresu. Žmogui nesuteikiama jokia psichologinė pagalba. Tokiais atvejais jis nusiraminimo ieško svaigindamasis.

L. Slušnys kalbėjo ir apie tai, kad daugelis tėvų labai nerimauja dėl savo vaikų ateities ir neretai ilgai nesikreipia pagalbos, žinodami, kad nustačius diagnozę bus apribotos vaiko perspektyvos. Tėvams neretai tai rimtas klausimas. Jau nekalbant apie tai, kad vaikų psichiatrai renkasi „tausojančias“ diagnozes tol, kol tai yra įmanoma. Būna taip, kad tėvai nesinaudoja sveikatos draudimo lėšomis vien todėl, kad niekur neegzistuotų diagnozė, nors vaikas gydomas nuo šizofrenijos privačiai. Panašiai problemą įvardijo ir Vilniaus universiteto medicinos fakulteto docentė psichiatrė Sigita Lesinskienė. Pasak docentės, apie 40 procentų vaikų turi tam tikrų psichologinių sutrikimų. Vaikas turi gauti pagalbą įveikiant sunkumus, o neturi būti tėvai siunčiami pažymos. Tėvai baiminasi, kad, esant pažymai, vaikai negalės tapti policijos pareigūnais ar teisėjais, nes nėra mechanizmo, naikinančio žymą apie sutrikimą, kai jis jau praėjęs. „Sutrikimas „kabo“ duomenų failuose jau ligai išnykus ir trukdo žmogui be diskriminacijos gyventi pilnavertį gyvenimą. Tai didysis uždavinys teisininkams, kad būta liga išnyktų“, – kalbėjo psichiatrė. Vaikų psichikos sveikatos tema diskusijoje aptarta ir kitu aspektu – tėvai dažnai rūpinasi vaikų materialine gerove, tačiau menkai tesidomi vaiko vidiniu pasauliu.

Kita diskusijos tema – pažymos ginklui ir vairuotojo teisėms gauti. L. Slušnio požiūriu, iš bet kurio psichiatro prašyti pažymos apie kokius nors sutrikimus, siekiant apriboti teisę į šaunamąjį ginklą ar vairavimo teisę, yra neetiška – juk mes neprašome pažymos apie vėžinį susirgimą, kas taip pat gali turėti ženklios įtakos vairavimui ar net ginklo turėjimui. Eksperto nuomone, dabartinė pažymų išdavimo tvarka neretai yra formalumas, kuris neturi nieko bendro su realia žmogaus psichikos sveikata. Pažymų klausimą kėlė ir kiti diskusijos dalyviai. Ar gali psichiatras per kelių minučių vizitą išsamiai įvertinti realią psichikos būklę, kai tam reikalingi nuoseklūs tyrimai? Pažyma išduodama penkeriems metams – o kas, jei liga atsiranda praėjus metams po pažymos išdavimo?

L. Slušnys siūlytų svarstyti galimybę vietoje pažymų įvesti principą, kad sutikimą šaunamajam ginklui pasirašo du artimiausi žmogaus kaimynai. Ir jie dar negali būti giminaičiai. Psichiatras yra girdėjęs, kad toks principas taikomas Didžiojoje Britanijoje. Jo nuomone, sutrikimų turintys asmenys pavojaus visuomenei nekelia daugiau nei asmenys, kuriems nėra išugdytos savimonės, savitvardos ir socialinio sąmoningumo kompetencijos. Pastariesiems niekas diagnozių nenustato.

Išskirtinę nuomonę L. Slušnys turėtų dėl alkoholikų tėvų, kurie augina nepilnamečius vaikus. Jiems siūlytina rasti būdą gydytis priverstinai, bei nustatyti sąlygas kada ir kaip jie gali (negali) prižiūrėti vaikus. Tam, pasak eksperto, reikalinga atskira diskusija.

Savo nuomonę psichikos sveikatos priežiūros klausimais išreiškė ir Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos profesorius Dainius Pūras. Profesoriaus nuomone, galiojantys poįstatyminiai aktai sukuria tam tikrus apribojimus žmonėms, kuriems kada nors buvo diagnozuotas vienos ar kitoks psichikos ir elgesio sutrikimas. Šie apribojimai yra pertekliniai ir prieštarauja mokslo žinioms ir žmogaus teisių principams ir yra labiau žalingi, negu naudingi viešajam interesui. Tikrieji saugikliai būtų – pilnavertė žmonių su psichikos negalia ir kitais sutrikimais integracija į visuomenę, kompleksinių paslaugų jiems užtikrinimas ir jų įgalinimas prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Reikalingi sisteminiai sprendimai, remiantis šiuolaikiniais psichikos sveikatos stiprinimo principais. Iki šiol Lietuvoje tokie sprendimai nėra priimami ir dažniausiai priimant sprendimus remiamasi interesais įtakos grupių, siekiančių išsaugoti ydingą psichikos sveikatos paslaugų teikimo ir jų finansavimo infrastruktūrą.

Profesorius pabrėžė, kad nėra koreliacijos tarp psichikos sutrikimų sunkumo ir pavojingumo visuomenei. Asmenys, turintys sunkių psichikos sutrikimų (psichikos ar proto negalią), kaip taisyklė nėra pavojingi visuomenei. Atvirkščiai, jie dažnai tampa „sveikosios visuomenės“ atstovų veiklos aukomis. Tuo tarpu pavojingas visuomenei veikas atlieka dažniausiai psichikos sutrikimų neturintys žmonės, arba turintys nežymių psichikos sutrikimų (pvz. asmenys su asmenybės sutrikimais, kurie net nėra laikytini psichikos ligoniais). Nuomonę, kad pagal statistiką psichikos ligoniai padaro mažiau nusikaltimų patvirtino ir sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinio psichikos sveikatos centro direktorė Ona Davidonienė.

Diskusijoje kalbėta ir apie tai, kad sveikatos pažymėjimo reikalavimas priimant žmogų į darbą ar studijuoti – taip pat perteklinis. Jeigu sveikatos būklė neleidžia atlikti pareigų, žmogus tiesiog galėtų būti atleistas, jeigu studentas nebūtų pajėgus išlaikyti egzaminų – negalėtų tęsti studijų. L. Slušnys mano, kad tarnybos turi pačios susidaryti savo sutrikimų sąrašus, dėl kurių žmogus negali eiti pareigų, taip pat jos pačios savo tarnybos viduje turi pasirūpinti, kad psichologai ir psichiatrai gerai tuos žmones ištirtų, o ne išduotų pažymas.

ŽTK pirmininkas Valerijus Simulikas domėjosi, ar yra žinomas procentas asmenų, kurie po psichinės ligos gydymo grįžta į pilnavertį gyvenimą. Tokie reprezentatyvūs tyrimai atlikti nebuvo. Yra tęstinumas tik dėl ligos stebėjimo.

Komitetas nagrinės kitų valstybių gerąją patirtį, kaip sprendžiamas klausimas, derinant asmens teises ir visuomenės interesą, kalbant apie psichinius sutrikimus ir ligas bei ieškos atsakymų, kaip destigmatizuoti psichikos negalią, suteikti žmogui prieinamą humanišką pagalbą, o ne neištrinamomis „žymomis“ pasmerkti žmogų atskirčiai ir diskriminacijai.

loading...