Perdegimas darbe

0 (0)

Įvairių tipų konsultavimas, darbas didžia dalimi susidedantis iš pastovaus bendravimo su žmonėmis, paprastai reikalauja didelių emocinių sąnaudų. Tokius žmones gali „pažeisti“ vadinamasis „sudegimo sindromas“.

Šis sudėtingas psichofiziologinis fenomenas apibrėžiamas kaip emocinis, protinis ir fizinis išsekimas dėl ilgalaikio emocinio krūvio [angl. burn out].

„Sudegimo sindromas“ pasireiškia bloga depresiška nuotaika, nuovargio jausmu, bejėgiškumo ir beprasmybės išgyvenimu, energijos ir entuziazmo stoka, negatyviu savo darbo rezultatų ir apskritai gyvenimo vertinimu.

Manoma, kad šis sindromas daugiau pažeidžia žmones su tam tikrais asmenybės bruožais: nerimastingus, jautrius, empatiškus, linkusius į intraversiją, turinčius humanistinę, į žmones orientuotą gyvenimo nuostatą, linkusius per daug susitapatinti su kitais žmonėmis.

Manoma, kad dažniausios „sudegimo sindromo“ priežastys yra:

• monotoniškas darbas, ypač jei abejojama jo prasme;
• didelių asmeninių resursų sunaudojimas dirbant, kai darbas nepakankamai vertinamas;
• griežta darbo laiko reglamentacija, ypač esant nerealiems jo atlikimo terminams;
• darbas su nemotyvuotais klientais. Nuolat besipriešinančiais pastangoms jiems padėti, bei neryškūs, sunkiai pastebimi tokio darbo rezultatai;
• įtampa ir konfliktai tarp kolegų, paramos iš kolegų pusės stoka ir perdėtas jų kritiškumas;
• asmenybės saviraiškos galimybių darbe stoka, kai eksperimentavimas ir inovacijos ne skatinami, o slopinami;
• darbas be nuolatinio tolesnio mokymosi ir profesinio tobulėjimo galimybių;
• neišspręsti asmeniniai vidiniai konfliktai;

Vienas iš esminių dalykų, užkertančių kelią „sudegimo sindromui“ – prisiimti asmeninę atsakomybę už savo darbą. Kai darbuotojas užima pasyvią poziciją, dėl savo nesėkmių ar blogos savijautos kaltindamas kažką kitą, bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmas tik sustiprėja. Tokia pasyvi pozicija verčia kapituliuoti prieš išorines aplinkybes ir jaustis jų auka. Tai gali paskatinti atsirasti profesiniam cinizmui. Todėl yra ypač svarbu jaustis atsakingu ir galinčiu pačiam tvarkyti savo darbą netgi esant tam tikriems apribojimams. Vietoj kitų kaltinimo, stengtis nukreipti savo energiją ir dėmesį į tai, ką galima padaryti esamomis sąlygomis ir kaip tas sąlygas pakeisti.

Yra nemažai ir kitų būdų, kaip apsidrausti nuo „sudegimo sindromo“:

• turėti kitokių interesų, tiesiogiai nesusijusių su pagrindiniu darbu, derinti darbą su kitomis veiklomis;
• stengtis darbą paįvairinti, kurti ir realizuoti naujus projektus nelaukiant kol juos patvirtins formalios institucijos;
• rūpintis sveikata, laikytis sveiko miego ir maitinimosi režimo, įsisavinti atsipalaidavimo, meditacijos, persijungimo būdus;
• rūpintis socialiniu gyvenimu, turėti keletą draugų;
• siekti to, ko norisi, nesitikint visada laimėti, mokėti pralaimėti savęs nežeminant ir nekaltinant;
• būti atviram naujiems potyriams;
• mokėti neskubėti ir duoti sau pakankamai laiko pozityviems rezultatams darbe ir gyvenime pasiekti;
• apgalvotai prisiimti atsakomybę, vengti nepamatuotos ar svetimos;
• skaityti ne tik profesinę, bet ir kitokią gerą literatūrą, tiesiog savo malonumui;
• dalyvauti seminaruose, konferencijose, kur galima susitikti su naujais žmonėmis ir keistis patyrimu;
• kartkartėm padirbėti su kitais kolegomis, kurių skirtinga teorinė orientacija ir asmenybė;
• dalyvauti profesinėje grupėje, kur galima aptarti iškilusias asmenines problemas, susijusias su darbu;
• turėti kokį nors papildomą užsiėmimą;

Norėdami išvengti perdegimo sindromo, retkarčiais, karts nuo karto, pageidautina įvertinti savo gyvenimą apskritai – ar gyvenate taip, kaip norite. Jei esamas gyvenimas netenkina – ieškoti būdų, kaip pozityviai ir brandžiai tai pakeisti. Tik tinkamai rūpinantis savo gyvenimo kokybe ir poilsiu, galima efektyviai dirbti, puoselėjant savo asmenybę ir kasdienį gyvenimą.

Parengta pagal: Rimantas Kočiūnas. Psichologinis konsultavimas. Vilnius: Lumen. 1995, 36-39 p.