Perdegimo sindromas: kai „viską galiu“ pakeičia „daugiau nebegaliu“

3

  
Iliustracija: Kat Jayne / Pexels.com

Mes gyvename „aš viską galiu“ arba „aš viską privalau galėti” amžiuje. Kasdien sukamės daugybės reikalų, darbų, pasiekimų, reikalavimų sūkuryje, kuriame jaučiame tiek įtampos ir streso, jog vieną dieną ateiname iki būsenos, kurioje „aš viską galiu“ gali pakeisti „daugiau nebegaliu“, arba perdegimo sindromas. Nuo perdegimo sindromo šiandien kenčia įspūdingai daug dirbančiųjų, o jo  pasekmės gali būti pakankamai rimtos – tai nuo kelerių mėnesių iki kelerių metų trunkantis nedarbingumas ir visiškas išsekimas. Kaip atrodo šis sindromas ir kaip atpažinti įspėjamuosius perdegimo signalus?
Perdegimo sindromas – tai fizinio, emocinio ir psichinio išsekimo būsena, kurią gali sukelti ilgalaikis stresas, didelis darbo krūvis, dideli reikalavimai (kartais – tai mūsų pačių sau keliami reikalavimai). Keletas perdegimo ženklų:

1. Darbas nebedžiugina. Kai žmogus perdega, darbas, kuris seniau teikė didžiulį džiaugsmą ir prasmės jausmą, ima nebedžiuginti, o problemos ima atrodyti neišsprendžiamos. Savo darbe žmogus nebemato prasmės, o žiūrėdamas į stiklinę, ją mato nebe pusiau pilną, o pusiau tuščią.

2. Nebėra motyvacijos ir jėgų rūpintis savo darbu ar namų gyvenimu, užduotims atlikti reikia vis daugiau laiko, darosi sunku susikoncentruoti. Gali imti atrodyti, kad smegenys ima „strigti“, „nebereaguoti“.

3. Kyla nepasitenkinimas savimi, savo darbu, beviltiškumo ir beprasmiškumo jausmas. Galvoje nuolatos skamba vidinio kritiko balsas – jis vis kartoja, kad reikia dirbti daugiau, visi atlikti darbai ir pasiekimai yra nepakankamai geri. Žmogus jaučiasi nekompetetingas, patiria kaltę, liūdesį.

4. Pablogėja fizinė sveikata, atsiranda nuovargis, energijos trūkumas. Imunitetas silpnėja, žmogus jaučia galvos, skrandžio skausmus,  turi miego ar apetito sutrikimų, jaučia didžiulį nuovargį.

5. Žmogus tampa ciniškas, negatyvus, nekantrus, jam kyla klausimas – kokia viso to prasmė? Bendraudamas su kitais jis gali lengvai netekti kantrybės. Norisi nusišalinti nuo kitų žmonių.

Kaip sau padėti, patyrus perdegimo sindromą?

Jei pastebime perdegimo ženklus, visų pirma, labai svarbu suprasti, kokią žinią mums siunčia mūsų perdegimas, ir kokios yra jo atsiradimo priežastys? Galbūt gyvenime nebėra vietos sau, savo sveikatai, svajonėms, artimiesiems, svarbiems tikslams ar vilčiai? Galbūt per daug duodame kitiems, ir per mažai sau? O galbūt neleidžiame sau klysti, ar mus išsekino mūsų pačių išsikelti reikalavimai sau? Perdegimas gali būti galimybė iš naujo atrasti tai, kas mums gyvenime yra svarbu ir tikra.
Antra, yra labai svarbu ne tik atpažinti šį sindromą savyje, bet ir nuspręsti imtis priemonių padėti sau.

Kaip padėti sau? Šie žingsniai gali padėti ne tik gydyti perdegimą, bet ir apsisaugoti nuo jo:

1. Rūpinimasis savimi. „Tas, kuris neturi laiko rūpintis savimi, turės rasti laiko sirgti“ – cituodamas vieną gydytoją rašo Pascal Ide. Pasirūpinti savimi, tai reiškia rūpintis savo miegu, mityba ir bent minimaliai sportuoti. Tik pasirūpinę savo kūnu, turėsime ne tik fizinės, bet ir psichinės jėgos, atsparumo ir gebėjimo įveikti kasdienius sunkumus bei stresą. Atrodo, kad tai – akivaizdu, tačiau dažnai būdami pernelyg užsiėmę imame ignoruoti šiuos pagrindinius savo poreikius.

2. Perfekcionistinių įsitikinimų keitimas. Kartais mes keliame sau reikalavimus – „aš visada turiu žinoti, ką daryti“, „aš niekada negaliu klysti“, „man visada privalo sektis“, „aš niekada negaliu rodyti savo silpnybių“, „jei man nepavyks – aš nevykėlis“. Tyrimai rodo, kad perfekcionistiniai reikalavimai yra susiję su didesne perdegimo rizika ir kelia didžiulę įtampą, nerimą. Perfekcionistinius reikalavimus sau mes keliame todėl, kad tikime, jog tik tada, kai būsime tobulai kompetentingi, būsime vertingi ir mylimi. Vis dėlto svarbu suprasti, kad mes esame vertingi ne tik tuomet, kai viską padarome tobulai, bet esame vertingi tokie, kokie esame – su visomis silpnybėmis ir klausimais, stiprybėmis ir atsakymais. Priimkime save tokius, kokie esame dabar – mums nereikia tapti tobulais, kad taptume vertingais. Galų gale, būtų daug lengviau, jei reikalavimus sau sušvelnintume – pvz. „darbą darysiu taip gerai, kaip galiu, o jei suklysiu – pasitaisysiu“, „aš galiu nežinoti visų atsakymų, tačiau visuomet galiu jų ieškoti“ ir pan.

3. „Įkrauti savo baterijas“. Atraskite, kas įkrauna jūsų baterijas ir padarykite tai įpročiu. Tai gali būti meditacija, muzikos klausymasis, pasivaikščiojimas, knygos skaitymas, filmo žiūrėjimas, koncerto aplankymas, savanorystė. Kūryba bei mėgstamos veiklos yra puikus vaistas nuo perdegimo, svarbiausia, kad šios veiklos būtų kuo mažiau susijusios su jūsų darbu.

4. Atpažinkite apibendrinantį mąstymą. Tuomet, kai gyvenime patiriame krizę, perdegimą ar stresą, pasaulis mums ima atrodyti juodas. Mes imame mąstyti apibendrintai ir įtikiname save, jog taip bus visada, arba situacija tik blogės, pvz. „šiandien jaučiuosi vienišas, turbūt taip jausiuosi visą likusį gyvenimą“. Todėl yra itin svarbu pastebėti savo mintis ir įsivardinti, jog tai – tiesiog mintys, o ne realybė. Netikėkite šiomis mintimis ir atminkite, kad tai, jog dabar išgyvenate sunkų etapą, toli gražu nereiškia, kad jis tęsis visada. Taip pat, pastebėję, jog nerimaujate dėl ateities, kiek įmanoma, sugrąžinkite savo dėmesį į dabartį. Kaip rašė Corrie ten Boom, „nerimas – tai rytojaus krūvio nešimas, naudojant šiandienos jėgas – nerimaudami mes vienu metu nešame dviejų dienų krūvį. Tai keliavimas į rytojų per anksti. Nerimas nepanaikina rytojaus rūpesčių, bet atima jėgas iš šiandienos“.

Išgyvendami sunkų etapą, priimkite sprendimą, jog dabar svarbiausia jūsų užduotis – išbūti šiame nelengvame etape ir padėti sau. Jei jaučiate, kad jį ištverti vienam sunku – būtinai kreipkitės pagalbos į specialistus – gydytoją, psichologą. Na, o padėję sau ir šiam etapui pasibaigus greičiausiai pamatysite, kad jis į jūsų gyvenimą atėjo ne veltui, išmokė jus kažko labai svarbaus, sustiprino ir padėjo naujai džiaugtis savo darbu bei gyvenimu.

Psichologė Vaida Mažonaitė | www.perpatirti.lt

Dalintis:

3 COMMENTS

  1. Šiandien jaučiuoso vienišas ir atrodo kad tai tęsis visą gyvenimą, nes 10 metų negaliu išlipti iš šito liūno, kad ir kiek bedėtim pastangų ar maitintum save šviesesnio rytojaus pažadais. Net racionalusis protas jau nebetiki :(

    • Manau tam turi būti kažkokia priežastis, savo gyvenime tokią turiu, mane vienas žmogus labai įskaudino ir nuo to karto gyvenu lygiai taip pat, atrodo pagerėja, viską prisimenu ir vėl viskas išslysta iš rankų. Žinau, kad turiu atrasty savy jėgos viską paleist ar atrast būdą tai pamiršt, išgyvent, kad galėčiau visiškai pajudėt pirmyn, bet kaip Jūs sakote, net racionalus protas nebetiki. Atrodo nuo tų įvykių viskas ėmė ir pasikeitė ir nebėra kelio atgal į anokį gyvenimą ir mastymą. Bet nemanau, kad reikia dėl to nuleist rankas ir užsisklęst blogom mintim. Reikia mėginti judėti toliau ir pasistengti pradėti nuo savęs, tikėti ir judėti pirmyn, atrasti aistą ir paleisti vienišumą, o jei to nesinori – atrasti malonumą būti su savimi.

  2. daugybę metų darbe ir visur kitur tenkinau visų norus,daug ką dariau už kitus,sprendžiau jų problemas,nesakiau niekam ne ir taip ėjau,ėjau per gyvenimą be atodūsio bijodama kitus įžeisti ir įskaudinti,tikėjau žmonėmis ir daug kuo pasitikėjau,bet kai supratau,kad visiems esu tik naudingas,patogus įrankis ir saviems ir svetimiems,pradedu atsiriboti nuo visų,tapau uždara,aišku daug kam nepatinka kai nebereaguoju į jų skundus ir nebeesu guodėja dėl problemų,kurių patys nesprendžia dėl tingėjimo ir apsileidimo,tiesiog nebenoriu bendrauti su žmonėmis,nes pamačiau,kad visi tik nori naudos ir reikalinga esi tol,kol naudinga,o kai tau atsitinka bėda,ar turi problemų niekas net nenori išklausyti,nes jiems tai neįdomu ir nobuodu,o man turi būti nenobuodu klausyti kitų skundus,kurie manęs neliečia,todėl apsiribojau tik darbu,o su visais bendravimas tapo oficelus ir formalus,jokių asmeniškumų,o geriausia atsiribojus nuo visų užsidaryti savo susikurtame pasaulyje ir mėgautis ramybe be jokių kaukių,apsimetinėjimų ir prievartinio bendarvimo ir nors anksčiau bijojau vienatvės,dabar ji man tapo geriausia drauge,daraugija pačios su savimi yra geriausia.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here