Jeigu jūsų išsvajoto darbo pokalbyje būtumėte paklaustas, ar esate perfekcionistas, ką atsakytume? Su pasididžiavimu skeltumėte, kad esate perfekcionistiškiausias iš perfekcionistų ir turite viską atlikti preciziškai, ar susilaikytumėte nuo tokio pasisakymo, nes paprasčiausiai toks nesate? O gal bijotumėte pripažinti, kad per savo perfekcionizmą dažnai ir nukenčiate – amžinai netenkina pasiekti dalykai, niekada nepagiriate savęs už pasiekimus (nes visada gali būti geriau), nesididžiuojate tuo, ką pavyko pasiekti (nes pasiekta ne viskas) ir sugaištate per daug laiko sėdėdami prie vienos užduoties – juk viskas neva turi būti tobula?..

05 Oct 2014, Switzerland --- Miss Central Switzerland 2014 --- Image by © Oliver Gutfleisch/imageBROKER/Corbis
Foto © Oliver Gutfleisch/imageBROKER/Corbis

Taigi iš pažiūros teigiama savybe laikomas perfekcionizmas turi nemažai savų minusų. Gali būti, kad didžioji dalis tų minusų išplaukia iš to, kad gyvenime nėra gerai joks kraštutinumas, taip pat ir beatodairiškas tobulumo siekimas.

Ne pirmą dešimtmetį mokslininkai nagrinėja perfekcionizmą. Pasirodo, ir pats perfekcionizmas turi kelias atmainas. Išskiriamos ryškiausios dvi – į save, savo veiksmus, savybes, išvaizdą ir pasiekimus orientuoti bei į kitus orientuoti perfekcionistai.

Sunkiai gyvenime sekasi abiem grupėm. Štai į save orientuoti perfekcionistai prisikelia sau tikslų ir pasiskiria sau užduočių bei siekia beatodairiškai tobulošių dalykų įgyvendinimo. Taip po truputį jie virsta tikrais priešais sau. Priešais, niekada nesitenkinančiais esama situacija, į pasaulį žiūrinčiais tik pro baltus ar juodus akinius. Galiausiai asmenimis, įsisukančius į savidestrukcijos ratą, kuris toliau gali vesti į įvairias neigiamas neurologines būkles, bendravimo ir elgsenos sutrikimus, negatyvumą, socialinį nerimą ir depresiją.

Ne ką lengviau sekasi ir tiems perfekcionistams, kurie orientuoti į kitus ir aukštus reikalavimus kelia kitiems. Taip, kaip ir perfekcionistas negali būti tobulas, taip ir aplinkiniai, iš kurių perfekcionistas reikalauja daug, negali būti tobuli. O tokia tendencija veda į konfliktus, socialinę izoliaciją, sunkumą bendrauti, kitus elgsenos sutrikimus. Manoma, kad keldami aukštą kartelę kitiems, tokie perfekcionistai bando „pagydyti“ savo žemą savivertę, pasitikėjimą savimi. Tai pavojinga tiek pačiam žmogui, tiek jo socialinei terpei.

Tyrimai rodo, kad perfekcionizmas, kuris, ko gero, nebėra teigiamo bruožo sinonimas, dažniausiai išsivysto dar vaikystėje, kai tėvai iš vaikų reikalauja per daug, kai juos retai giria ir įvertina, kai engia ir baudžia už klaidas.

Šaltinis: Stoeber J. How other-oriented perfectionism differs from self-oriented and socially prescribed perfectionism: Further findings. Journal of Psychopathology and Behavioral Assessment. 2015.
Parengė: vlmedicina.lt

loading...