perfekcionizmas

Posakis kaip „Tobulumui ribų nėra“ gali tapti gniuždantis perfekcionistui, kuriam atrodys vis negana, kol visa tai pasireikš išsekimu, nuovargiu ar prislėgta nuotaika. Perfekcionizmas gali būti lyginamas su jaunatvišku maksimalizmu, tačiau kas vyksta, jei žmogaus amžius nebeįsitenka į jaunatviško maksimalizmo ribas? Perfekcionizmas gali reikštis žmogaus gyvenime apskritai, arba išskirtinai tik vienoje srityje, pavyzdžiui, darbinėje sferoje ar santykiuose.

O jei norisi tobulumo visur? Tikslas – būti geriausiam. Ką reiškia būti „tobulu“: tėvu/mama, vyru/žmona, sūnumi/dukra, draugu/drauge, darbuotoju/darbuotoja? Ką jaučia perfekcionistai? Kaltę, neatlikus darbo tobulai, nuovargį, nes darbas gali būti tobulinamas iki begalybės, abejones, nepasitikėjimą savimi, nerimą, kad kažkas gali aptikti jų netobulumą. Nuolatinė įtampa ir persekiojančios mintys gali tapti obsesinėmis (įkyriomis), tad svarbu išmokti jas tinkamai valdyti. Pagrindinis tikslas – apsaugoti save nuo sekinančio tobulumo. Perfekcionistai negeba atsipalaiduoti, juos vargina nuolatinė mintis, kas įvyks, jei atsiras geresnių už mane?

175737

Ko siekiama? Galbūt tai yra sritis, kurią žmogus sugeba kontroliuoti, jaustis pavaldus ir galintis, ko padaryti nepavyksta kitur. Taip maskuojamas netobulas pasaulis, kuris gali skaudinti. Tai atskleidžia nepasitikėjimą savimi. Perfekcionizmas darbe gali atskleisti norą būti įvertintam, pastebėtam, reikalingam, dėl ko perfekcionizmas gali peraugti į darboholizmą, ko pasekmė – dėmesio stoka artimiesiems. Kaip susiformuoja perfekcionizmas? Galbūt vaikystėje tėvai sistemingai kartojo, kad viską turi atlikti tobulai, tuomet žmonės tave mylės. Vaikų lyginimas su kitais, neva už jais pranašesniais, taip pat gali turėti poveikį perfekcionizmo vystymuisi, siekimui būti geresniu.

O kaip su tobulų santykių išlaikymu? Santykyje atsakomybę neša du žmonės, todėl tobulo partnerio paieškos gali tapti išties sekinančios, nuviliančios, dėl ko nusiviliama visa kita lytimi apskritai, nes žmonės yra linkę absoliutinti. O kaip jaučiasi tas kitas žmogus, esantis ne perfekcionistas? Priekaištai, dvejonės, konfliktai, o svarbiausia – nuolatinė kritika. Iššaukiamas pyktis, krenta savivertė, kyla klausimas sau, nejau aš toks nevykėlis, kad mane nori nuolatos „patobulinti“? Todėl, siekiant išlaikyti santykius, esminis yra ir partnerio patyrimas. Svarbu paklausti, kaip santykiuose su manimi jaučiasi mano mylimasis, ką išgyvena jis dėl mano nuolatinio tobulumo siekimo? Svarbu įvertinti, kaip jis galėtų padėti aplaužant perfekcionizmui sparnus.

Kaip apsaugoti save? Viena galimybių, atliekant darbus, nusistatyti „deadline“ ir laiką, skiriamą šiam darbui. Perfekcionistų įgūdžiai valdyti laiką silpnėja, jie daug laiko skiria detalėms, kažką atlikdami, aiškindamiesi, dėl ko gali aukoti laiką iš kitų rezervų, t.y. laiką, skirtą pabuvimui su savimi – knygos skaitymui, bėgiojimui, pomėgiui, arba laiką, skirtą šeimai. Netgi fizinis perfekcionisto buvimas su kitais gali neapsaugoti nuo mintinio (emocinio) buvimo kitur, kur laukia neatlikti darbai, kur kažkas dar netobula, neišbaigta. Svarbu išmokti „gaudyti“ save tokiais momentais, sakyti sau STOP ir sąmoningai grįžti į šį laiką, buvimo su savimi ar šeima laiką, galvoti apie „čia ir dabar“ momentą, mėgautis juo. Kita galimybė – susiskirstyti didelius darbus etapais, žingsniais, leidžiant pasidžiaugti sau kiekvienu pasiekimu, nes ilgainiui perfekcionistai pasižymi nebemokėjimu džiaugtis savimi bei savo pasiekimais.

Svarbiausia – leisti pasauliui būti netobulu.

Parengė: Agnė Liulytė