fbpx

Perkainavimas
0 (0)

Matthew T Rader / Unsplash.

Labai labai seniai, statant didžiulę katedrą pas statybos viršininką atėjo nepažįstamas amatininkas ir paklausė, ar galėtų ir jis savo darbu prisidėti prie bažnyčios statymo.

Viršininkas atsakė, jog akmenskaldžių jis jau turįs pakankamai, tačiau atėjusysis pasisakė, jog jo amatas kitoks, jis prašąs leisti pagaminti vitražą. Už tai neimsiąs jokio atlyginimo.

Viršininkas sutiko, tačiau sau pagalvojo, jog vis tiek teks tą vitražą sudaužyti ir užsakyti darbą tikram specialistui.

Niekas nesirūpino ateiviu amatininku. Ištisus mėnesius jis labai kantriai triūsė savo paties suręstoje pašiūrėje, kol pagaliau vitražas buvo baigtas.

Vieną dieną jis nusprendė parodyti visiems, ką niekam nematant buvo sukūręs. Vitražas buvo neapsakomo grožio, tokių spinduliuojančių spalvų niekas nebuvo regėjęs, jis pranoko visus kitus, buvusius toje bažnyčioje.

Vitražo spindesys buvo toks nepakartojamai žavus, jog jo pažiūrėti traukė žmonės iš arti ir toli.

– Iš kur gavai tokį nuostabiai šviečiantį stiklą? – paklausė nustebęs ir susižavėjęs statybų viršininkas.

Ateivis atsakė:
– Aš radau jo besimėtančio prie kitų dirbtuvių. Vitražas padarytas iš likučių, kuriuos kiti kaip nereikalingus buvo išmetę.

(Norbert Lechleitner. Sielos sparnai. Vilnius: Vyturys. 2000, 62-63 p.)

Normalus žmogus be išlygų paklūsta visuotiniams reikalavimams; aplinkkelių žmogus, neišgalintis žingsniuoti koja kojon su normaliaisiais, šalikelėse aptiks tai, ką irgi reikės pavadinti gyvenimu. Santykinis menininko nemokėjimas prisitakyti iš tiesų yra jo pranašumas, leidžiantis jam laiktytis ištryptų kelių nuošalėse, įsiklausyti į dvasios šauksmą ir atrasti tai, apie ką kiti net nenutuokia.

(Carl Gustav Jung. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai. 1999, 65p.)

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.