Nemokantys pasakyti „ne“ žmonės dažnai pritraukia išnaudotojus ir savanaudžius, sako psichologė Beatričė Kaziliūnaitė. Anot jos, negebantys atsisakyti žmonės tarsi gyvena ne savo gyvenimą: „Aplinkiniai galbūt ir laimingi, nes turi patogų žmogų, kuris visada viską padaro, bet jis pats dienos pabaigoje nesijaučia laimingas, nes darė tai, ko nenori.“

– Kodėl svarbu mokėti sakyti „ne“?

– Gali atrodyti, kad pasakyti „ne“ yra paprasta, bet tai slepia gilesnius dalykus. Pasakysiu pavyzdį, kurį įsiminiau. Įsivaizduokite merginą, kurį laiką neturėjusią vaikino. Staiga atsiranda gerbėjas ir pakviečia ją į pasimatymą. Merginai jis ne itin patinka, bet į pasimatymą ji nueina.

Vėliau vaikinas pakviečia į antrą pasimatymą. Mergina išsisukinėja, bet nenori jo atstumti, tad sutinka. Galiausiai, nueina į antrą, trečią, ketvirtą pasimatymą, o draugai sako, kad vyrukas – šaunus, puikiai merginai tinka. Taip jie susituokia ir mergina būna su žmogumi, su kuriuo nenori būti, nes laiku nepasakė „ne“.

Tai dramatiškas pavyzdys, galbūt gyvenime taip nebūna. Tačiau žmogus, negalintis pasakyti „ne“, gyvena pagal kitų norus, ne savo. Jis ir darbe prisiima daug darbų, kol perdega, stengiasi nieko neįžeisti, neužkliudyti, tarsi negyvena savo gyvenimo. Kitoks yra žmogus, kuris moka pasakyti „ne“, moka nubrėžti ribas – jis gali jaustis savo gyvenimo šeimininku.

Kiekvienas žmogus unikalus, turi savo vertybes, įsitikinimus. Jei kažkoks prašymas žeidžia savigarbą, asmeninius įsitikinimus, turėtų būti riba, kai reikia pasakyti ,,ne“. Jei leisite negerbti savęs ir savo įsitikinimų, galiausiai jausitės labai blogai.

– Kodėl taip sunku pasakyti „ne“?

– Žmonės, kurie negali pasakyti „ne“, dažniausiai labai geri, jautrūs, empatiški, bijo būti atstumti. Taip pat baiminasi ką nors įžeisti, sugadinti santykius. Sutikdami su prašymais jie įsivaizduoja, kad išlaiko gerus santykius. Tokie žmonės dažniausiai patinka kitiems. Tačiau gali būti, kad jie nebepatinka patys sau. Ypač, jei pradeda daryti tai, ko visiškai nenori.

– Ar tokia yra kaina – galima patikti kitiems, bet sau – nelabai?

– Tai dažnai kyla iš vaikystės, kai tėvai sako, kad kito poreikiai ir norai yra svarbesni. Tarsi diegiamas savęs nuvertinimas – kitas svarbiau, nei aš pats, svarbu išlaikyti gerus santykius. Galiausiai, kol stengiesi visiems įtikti, tiesiog pameti save.

– Galbūt „ne“ sakymas vertinamas kaip egoizmas? Juk padėti kitiems – vertybė.

– Taip, padėti kitiems vertybė. Tačiau nutinka taip, kad labai altruistiški, nemokantys pasakyti „ne“ žmonės pritraukia išnaudotojus, savanaudžius. Pastarieji tik ir įsivaizduoja, kad kiti turi aplink juos šokinėti ir tenkinti poreikius. Į tokius santykius su išnaudojančiu žmogumi galima patekti visiškai netyčia, taip atsiranda žalingas mechanizmas.

– Kiek pagrįsta baimė atsisakyti kam nors padėti ir prarasti draugystę, meilę, pagarbą?

– Taip, ta baimė dažniausiai ir sustabdo pasakyti „ne“. Manoma, kad po atsisakymo kas nors daugiau nebenorės bendrauti. Taip gali nutikti, niekas nėra apsaugotas nuo atstūmimo, tačiau tai galima išgyventi. Nebūna taip, kad po atstūmimo sugriūna pasaulis. Taip, kurį laiką gali skaudėti, tačiau žmogus nuo to tampa tik stipresnis.

Jei žmogus visą laiką rodo tik teigiamą, malonią savo pusę, su viskuo sutinka, yra tolerantiškas, toks santykis nėra labai autentiškas, tikras. Kai išdrįstama pasakyti „ne“ ar parodyti pyktį, santykis su kitais žmonėmis tampa įvairiapusiškesnis, gyvesnis, tikresnis. Be to, tikrai mylintys draugai, tėvai ar antroji pusė, net pamatę žmogaus ribas, tik pradės jį labiau gerbti.

– Kokios kitos priežastys stabdo mus ir neleidžia ginti savo vertybių?

– Be jau minėtos atstūmimo baimės, stabdo nepasitikėjimas savimi ir savo norais. Taip pat įsivaizdavimas, kad kiti geriau žino, ko jums reikia. Kuris nors sprendimas gali nepatikti kitiems, būti nelogiškas, nepriimtinas. Tačiau jei žmogui jis patinka, atspindi vertybes, asmenybę, gyvenimišką patirtį, tikrai lengviau ir pasakyti kam nors „ne“.

Žinoma, tam tikru metu galima nežinoti savo norų, visi turi tokią teisę. Galima kurį laiką nežinoti, kažką pabandyti, vėliau persigalvoti ir pan. Galimybių yra daug ir įvairių. Turime teisę gyventi taip, kaip norime.

– Kokią žalą daro negebėjimas atsisakyti?

– Tokie žmonės dažniausiai jaučiasi taip, lyg kvėpuotų puse plaučių, nes gyvena ne savo gyvenimą, o pagal kitų norus. Jie, kaip minėjau, labai dažnai perdega, nes prisiima per daug. Aplinkiniai galbūt ir laimingi, nes turi patogų žmogų, kuris visada viską padaro, bet jis pats dienos pabaigoje nesijaučia laimingas, nes darė tai, ko nenori. Gyvenimas tik vienas, todėl svarbu savęs paklausti, ar norisi visą gyvenimą gyventi kitiems, ar daryti kažką savo.

– Bet yra ir pareigų.

Yra tų pareigų, bet niekur neparašyta, kad jūs kažką privalote atlikti. Visada galima rinktis. Tarkim, jei galvojate, kad privalote vaikus nuvežti į mokyklą, pamąstykite, ar nėra kitos išeities – gal galite susitarti su kaimynu, sutuoktiniu. Žinoma, jei rinktis negalite, nereikėtų skųstis, teks priimti – taip, dabar tokia situacija, nėra kitos išeities, tad dabar darysiu tai, ką reikia ir privalu.

– Kaip išmokti pasakyti ne? Nuo ko pradėti?

– Kai laukia nemalonus pokalbis ir reikia pasakyti ne, geriausia kalbėti apie save: „aš jaučiuosi“, „aš noriu, kad tu padarytum taip ir taip“, „aš jaučiuosi blogai, kai tu darai kažką, kas man nepatinka“… Tokiu atveju jūs nemanipuliuojate kitu. O kai nepasakote tiesiai („neturiu laiko“ ir pan.), siunčiate dviprasmišką žinutę.

Reikia atsiskleisti, pasakyti savo norus, jausmus – tuomet didelė tikimybė, kad kitas žmogus tai išgirs ir nepriims blogai, nepuls gintis. Jei pradėsite kaltinti („tu visad nori, kad aš išneščiau šiukšles“, „tau niekas neįtinka“ ir t. t.), kitas žmogus gali jautriai sureaguoti, pulti gintis.

Kalbėti nuo savęs – drąsus žingsnis, nes būnate pažeidžiamesni, bet tai kelia mažiau konfliktų ir padeda išsiaiškinti. Be to, siūlyčiau nepasiduoti ir pakartoti kelis kartus – jei sakote „ne, aš nenoriu“, o kitas vis tiek jums bando kažką įpiršti, galite tą patį kartoti ir kartoti. Yra gerai parodyti empatiją, tai išreiškia pagarbą, taip parodote žmogui, kad suprantate jo situaciją.

Tačiau egzistuoja ir kraštutinumas. Tai agresyvūs žmonės, įsivaizduojantys, kad yra tik jų nuomonė, dėl to negerbiantys kitų. Dažnai tokių žmonių imama bijoti, vengiama. Jei kiti su jų nuomone ir sutinka, tai, progai pasitaikius, bėga šalin.

– Galime drąsiai pasakyti „ne“ savo vaikystės laikų draugui ar artimiems žmonėms, tačiau kitaip yra su vadovais darbe, ar ne?

– Taip, darbiniai santykiai sudėtingesni. Tokie santykiai nėra lygūs. Draugai turi vienodas teises – jei mums kažkas nepatinka, išsiskiriam, pasukam į skirtingas puses. Vadovas užima poziciją, dėl kurios gali, turi teisę skirti tam tikrus darbus.

Ką daryti tokiu atveju? Vėl reikėtų kalbėti nuo savęs ir parodyti, kad suprantate situaciją. Pavyzdžiui, kad suvokiate, jog kiti darbuotojai serga, bet tam tikros užduoties daryti nenorite. Galima ieškoti kompromiso, pasiūlyti kitą variantą, alternatyvą. Siūlau pakviesti vadovą į dialogą, diskusiją. Jei vadovas nėra linkęs į kompromisus, gal jums reikia kito vadovo, kitos darbovietės. Gyvenime taip nutinka. Galima rasti darbovietę, kur į jūsų poreikius bus atsižvelgta.

Agnė Kairiūnaitė, „Čia ir dabar“ | LRT.lt

loading...