Persekioja jausmas, jog esu kvaila

0

mergina-ant-triusioKlausimas:

Turiu kelias problemas. Paskutinį mėnesį mano veidu vis dažniau ir dažniau pradeda riedėti ašaros. Nusprendžiau pirmą kart savo neramumais pasidalinti, nes iki šiol sėkmingai juos pavykdavo išspręsti pačiai.
Pirmiausia, labai dažnai jaučiuosi prastesnė už kitus. Ypač už savo geriausią draugę. Ji nuostabi, išklausanti, mes puikiai sutariame ir visuomet į ją galiu kreiptis bet kuriuo klausimu. Tik šiuo klausimu šnekėti labai nesmagu. Todėl neliko kam išsipasakoti, kaip esu pratusi, tampu uždara ir viską išgyvenu savyje. Abi esame komunikabilios, aktyvios, visuomeniškos. Abi pradėjome naują kelią (įstojome į universitetus, pradėjome gyventi naujuose miestuose, skirtinguose) ir ji, atrodo, visose srityse prisitaikė daug geriau. Tai ne pavydas, tai – nusivylimas savimi. Suvokiu, kad visuomet save lyginu su ja, savotiškai laikydama autoritetu. Puikiai suvokiu, kad tai gali nuvesti labai negeru keliu. Lyginuosi ne tik su ja. Paprastai bendrauti man sekasi, bet vos susiduriu su žmogumi, kuris užima aukštesnį statusą, yra daugiau matęs, patyręs, pasiekęs, pasijaučiu silpnesnė, prastesnė, kompleksuoju ir netgi nebeturiu, ką pasakyti. Tai po truputį pradeda mane žlugdyti kaip asmenybę. Grįžo ir jausmas, kuomet save laikiau kvaila. Tikrai vėl iš esmės taip galvoju. Mokausi gerai, bet gyvenimiškai nesu gudri. Šio jausmo šaknys slypi šeimoje. Mano tėtis intelekto klausimu – tikras pavyzdys, bet.. Man nuolatos atrodo, kad jis mane laiko kvaila. Žiūrėdama savo vaikystės nuotraukas apsiverkiau ties mintimi ‘štai, čia dar tas metas, kai tėtis tikėjo, jog iš manęs kažkas gero ir didelio gali išaugti’. Laikydama save kvaila užsiauginau ir dar daugiau kompleksų. Todėl ir prie kurso draugų nesijaučiu pritapusi. Juk, ką galvosi – tuo ir tapsi. Tai pirmiausia norėčiau šitą jausmą išrauti su šaknimis, tik nežinau kaip. Manau tai paskatinti turėtų kitų palaikymas, kurio lygiai taip pat nejaučiu. Savaime suprantama, nes laikymas kvaila lygu nepalaikymas ir netikėjimas, kurio man labai trūksta. O anksčiau palaikymas ir pagiros mane stipriai vedė pirmyn. Pasiekusi esu jau nemažai, buvau įvertinta, naujame mieste, organizacijoje man skyrė svarbias pareigas. Tačiau dar didesnių tikslų siekti tiesiog nebeturiu įkvėpimo.

Atsakymas:

Pirmą kartą skaitant tavo laišką man nuolat iškildavo painios, nemalonios, nepasitenkinimą keliančios mintys: „Kodėl jau daug pasiekusi, o dabar naują svarbų etapą tik pradėjusi mergina nuolat ir visur save linkusi numenkinti, ignoruoti pasiekimus?“.

Tikriausiai ir pati esi patyrusi šiuos ambivalentiškus jausmus: kai kartais norisi pasidžiaugti savo laimėjimais, prisiminti, kiek jau esi įdėjusi pastangų, pasiekusi, tačiau kartu sugrįžta ir neigiami savęs nuvertinimo jausmai. Suprantu, jog pastoviai išgyvenant tokias emocijas galima labai išsekti, prarasti vidinę pusiausvyrą.

Visgi pradėti savo atsakymą norėčiau nuo pagyrimo tau, jog ieškojai, radai ir galiausiai ryžaisi (kas nėra lengva) sau padėti. Grįžtant prie tavo problemos galiu teigti, jog ji labai dažnai ir bet kokiame amžiuje kiekvienam pažįstama.

Bene labiausiai žmonės linkę tarpusavyje lygintis savo materialinę padėtį ir dėlto jaustis prasčiau ar geriau.

Panašu, jog ir pati pakliuvau į šį nemalonų lyginimosi, savęs vertinimo pagal kitus ratą. Laiške rašei, jog dažniausiai esi nusivylusi savimi, kuomet pažvelgi į savo geriausią draugę, kuri, tavo nuomone, yra nuostabi, išklausanti ir daug geriau prisitaikiusi. Tačiau taip pat rašei, kad abi esate panačios, labai aktyvios, visuomeniškos ir viena kitą palaikančios. Nepaisant to tavęs nuolat nuramina mintis, jog ji prisitaikiusi geriau.

Savo laiške nurodei svarbų aspektą, jog ABI įstojote į universitetus, pradėjote naują etapą (kuris dar laukia labai įvairus, tiek geresnis, tiek prastesnis) ir šiuo metu mokotės skirtinguose miestuose, kas tikriausiai nebeleidžia taip dažnai ir artimai, tiesiogiai bendrauti. Todėl pabandyk atsakyti sau: „Kuriose srityse, tavo nuomone, draugė geriau prisitaikiusi?“, „Kokiais požymiais tai gali išmatuoti?“ Galiausiai tikiu, jog būdama toli nuo tavęs draugė taip pat patiria prisitaikymo sunkumų apie kuriuos galbūt nutyli, ne visuomet papasakoja, pati sąmoningai stengiasi išlikti stipri.

Labai sudėtinga teigti, jog tu ar ji yra geriau prisitaikiusi, nes nepaisant panašumų esate nevienodos asmenybės. Tarkim ji turi daugiau draugų, dėl kurių trūkumo esi linkusi save menkinti. Tačiau verta pagalvoti, o ką tu darai ar galėtumei daryti, kad jų taip pat atsirastų? Juk kiek pastangų įdedame, tokio atsako ir sulaukiame. O galbūt tau šiuo metu ir nereikia daug žmonių šalia, galbūt esi labai aktyvi besimokydama, realizuodama save kitose srityse, sieki kitokių tikslų (turi hobį, sportuoji, išmoksti kažko naujo).

Taip pat rašei, jog tau pasidaro itin sunku bendrauti su aukštesnį statusą ( kokį? kokios srities?), daugiau patyrusiu žmogumi, jautiesi daug menkesnė už savo tėtį.

Tačiau vėlgi turi pastebėti, kad sunku nuspręsti, kuris iš jūsų yra „stipresnis“ pokalbyje, nes yra begalė gyvenimo sričių ir visose iš jų nei vienas negalim būti nusimanantis. Akivaizdu, jog yra dalykų, apie kuriuos tu nusimanai geriau, yra apie kuriuos tavo pašnekovas. Galbūt tu teisi, jog pašnekovas labiau patyręs, atitinkamai turintis daugiau išminties, bet pagalvok ir apie tai, jog jis gyveno kitomis aplinkybėmis, yra vyresnis, matęs ir išgyvenęs daugiau (o tavęs tai dar laukia).

Neskubėk būti tobula. Patikėk, kuo labiau norėsi tokia tapti, tuo labiau teks nusivilti (atrasi vis daugiau nežinomų, dar nepažįstamų dalykų, savo savybių). Būk savimi. Bendrauji su labiau patyrusiu žmogumi ir neturi ką pasakyti- tylėk ir pabūk gera klausytoja. Juk kalbėti geriausia, kai turi ką pasakyti.

Savo laiške pati atradai svarbią priemonę padėti sau jaustis geriau. Nurodei, jog tave stipriai į priekį vedė kitų palaikymas bei pagyrimai. Žinai, kaip jų vėl sulaukti? Tiesiog paprašyti. Sutinku, paprašyti, jog draugai tave pamalonintų komplimentais gali būti nedrąsu, tačiau artimiausių žmonių (šeimos, geriausios draugės) tikrai galima paprašyti.

Norint, kažko iš kito žmogaus reikia tiesiog jam paaiškinti ir tiesiogiai kreiptis, nes įnikę savo gyvenime labai dažnai pamirštame kitiems tokius reikšmingus dalykus. Taip pat paskatinti, padėkoti sau už pastangas gali pati. Juk, kas kitas jei ne tu geriausiai žinai, kaip tai padaryti, ko tau reikia, kas labiausiai džiugintų. Ir tai jau žingsnis vėl pamilti save.

Psichologė Indrė Kazlauskaitė
El. paštas: psichologe.indre@gmail.com

Dalintis: