Klausimas: Su vaikinu esu beveik ketveri metai, laikau jį savo geriausiu draugu. Santykiai buvo idealūs, galėjau pavydėti pati sau, bet jis nustojo manęs geisti, o ir jis dabar mane mažiau traukia.

Maždaug prieš porą metų, būdami užsieny ir bandydami susitaupyti pinigų mokslams, pradėjom gyventi kartu, ir maždaug po pusės metų jisai manęs nebenorėjo. Nieko jam nesakiau, tik užsimindavau ir paklausdavau, kas vyksta, bet išgyvenau viską viduje viena, nes nežinojau, ką daryti. Laukiau, kada jisai kažką pats pradės daryti.

Deja, laikas ėjo, ir niekas į gerą pusę nesikeitė, tik daugėjo pykčių, o mano pasitikėjimas savimi mažėjo. Mylėdavomės kartą per 1–2 savaites. Prieš metus buvo tokia pati situacija, kiekvieną kartą susipykus norėdavau susirinkti savo daiktus ir išeiti, bet neturėjau kur. Dabar atradau jėgų priimti sprendimą ir išsikelti gyventi atskirai. Paaiškinau, kad nepalieku jo, tiesiog dėl mūsų santykių išeinu, kad neliktų tos buities, kuri iki šiol buvo.

Po vieno didelio barnio parašiau jam žinutę, po kurios jis nusprendė nusipirkti kažkokių vitaminų, kuriuos rekomendavo draugas, turėjęs panašių problemų. Jie nepadėjo, nes ne apačioje problemos, o galvoje. Jis net ir psichologui kartą parašė…

Galvojau, problemų turi jis, bet jaučiu pasekmes ir pati. Anksčiau jis nors traukė mane, o dabar vis mažiau. Ir kai jis dar bando kažką inicijuoti, man sunku atsakyti tuo pačiu. Pykstamės toliau, o vėliau taikomės, tik jaučiu, kad vis mažiau vilties lieka, nors jis kaskart sako nepasiduoti, viskas bus gerai. Bet nėra gerai jau daugiau nei dveji metai, kas, mano galva, labai daug.

Mes bendraamžiai, atrodytų, tokie jauni, vienas kitą mylintys žmonės neturėtų turėti tokių problemų. Bet turime, ir nebežinau, kaip jas spręsti, vis mažiau noro lieka, nors pasiduoti irgi nenoriu. Myliu jį be galo, ir žinau, kad jis mane, bet lovos reikalai, man regis, neatskiriami nuo sėkmingų santykių. Anksčiau viskas buvo tikrai labai gerai, ir staiga kažkas atsitiko, ir liko taip iki šiol. Pavargau nuo savo minčių ir ašarų, noriu, kad viskas grįžtu į senas vėžes, o suvokimas, kad niekada taip nebebus, mane dar labiau varo į neviltį.

Žinau, kad nepadėsite atrašiusi į šį laišką, čia turbūt daug ilgesnis procesas, bet gal galėsite ir daugiau laiko skirti, ir padėti bandyti išspręsti šią problemą… Ačiū.

Eleonora

Komentuoja psichologė-psichoterapeutė Ramunė Pajuodytė:

Ačiū, Eleonora, už laišką. Jūsų su vaikinu problema yra svarbi daugeliui porų.

Tikrai nemažas laikotarpis, kai jūsų poros seksualinis gyvenimas yra kritęs žemyn. Suprantu tavo susirūpinimą, visgi padėtis tikrai nėra tragiška ir juolab nėra beviltiška, kaip kad ją esi linkusi matyti pati. Svarbiausia, kad jus sieja meilė, abipusis noras puoselėti savo santykius, ir išlieka trauka, nors dabartiniu metu ji ir silpnesnė. Pabrėžiu – dabartiniu metu. Metai laiko išties nemažai, visgi kartu esate jau ketveri. Kaip keičiasi metų laikai, laikmečiai, taip keičiasi ir poros seksualumas: jis nuolat kinta, svyruoja, vystosi, praeina įvairius etapus. Kaip vystymasis nebūtinai vyksta progresija ar regresija, o greičiau sinusoide, taip ir poros seksualumas negali išlikti nuolat toks pats.

Būna etapų, kai partneriai mylisi neatlipdami vienas nuo kito, o būna ramesnių ar net štilio laikotarpių. Ir tai yra visiškai natūralu. Juk dar yra ir vidinė dinamika, ne tik tai, kas vyksta tarpusavyje: yra vidinių krizių, sunkumų, perėjimų, todėl labai svarbu domėtis, klausti, girdėti, stengtis suprasti ir palaikyti vienas kitą. Galų gale seksas ir negali būti visad toks svaiginantis ir intensyvus, kaip santykių pradžioje; juk mes ir kaip asmenybės keičiamės, ir priprantame vienas prie kito, o neretai seksualumas įgyja visai kitų atspalvių ir visai kitą kokybę, kai kurios poros sako, kad dar tūkstantį kartų geresnę.

Ilgainiui santykių pagrindu tampa draugystė, pagarba, meilė, rūpestis, o aistra, žinoma, labai gerai, jei išlieka, visgi paprastai kinta. Gera žinia ta, kad ji gali būti kurstoma ir, ko gero, nuolat turėtų būti kurstoma. Tik priminsiu, kad tai gali būti kartu praleistas romantiškas vakaras, įvairūs seksualiniai žaidimai, sekso žaislai, mėgavimasis drauge erotiniais vaizdais, kvapais, skoniais, garsais, šimtaprocentis dėmesio skyrimas vienas kitam ir t. t. Tuo pačiu labai svarbu žinoti, kas gi poroje tą aistrą gesina, slopina, numuša. Tai – priekaištai, spaudimas, reikalavimai, kritika, atsiribojimas…

Žinai, man labiausiai užstrigo tai, jog tu ilgą laiką viską laikei savyje, stebėjai, kaupei, viduje kentėjai ir tik laukei, gal viskas pasikeis, vaikinas kažką padarys, o tuomet, nieko nuostabaus, kad prasidėjo priekaištai, kol galų gale tu visai atsitraukei, pabėgai iš bendrų jūsų namų.

Kaip manai, kaip paveikė vaikiną tavoji tyla ir atsitolinimas? Manau, jis vienaip ar kitaip galėjo jausti įtampą ir tavo apmaudą bei atsitraukimą. Tuomet vaikinas greičiausiai irgi atsitraukė: susilpnėjo jo geismas – juk daugelį vyrų psichologiniai dalykai veikia lygiai taip pat stipriai, kaip ir moteris. Taigi, galbūt esi pirma, kuri atstumi, užsisklendi, o jis tik atsiliepia į tai.

Suprantu, kad buvai sutrikusi ir pasimetusi, nežinojai, kaip reaguoti, tau buvo labai skaudu, nes jauteisi atstumta, visgi santykiuose labai svarbu nuoširdžiai dalintis savo jausmais.

Turiu vieną rimtą hipotezę, Eleonora: galbūt geismą, aistrą tu šiek tiek tapatini su meile ir dėl to labai sureikšmini seksualinį aspektą. Galbūt tau pasirodė, kad jo jausmai tau nebėra tokie stiprūs, kaip anksčiau, jei jis aistringai nebegeidžia tavęs, nenori dažnai mylėtis? Tik ar tikrai yra taip?

Svarbu į savo mintis, išvadas žvelgti kritiškai, nes jos dažnai neatspindi realybės, o yra tik mūsų vidinio pasaulio atspindys. Galbūt tu pasijautei nesaugiai, kad jis tave neva atstumia, atsirado nuoskauda, apmaudas – iš čia ir tie konfliktai? Jei jaustumeisi mylima, pasitikinti, saugi, pati tų konfliktų, ko gero, nesukeltum ir nepalaikytum, ar ne? Juk tavo vaikinas elgiasi kaip mylintis žmogus: drąsina, prašo nepasiduoti, sako, kad viskas bus gerai, pasitarė su draugu, jis net nusipirko papildų ir psichologui parašė. Tai rodo labai dideles pastangas, o ne išblėsusius jausmus.

Priežastys, dėl kurių vaikino aistra sumažėjo, gali būti įvairios. Visų pirma gyvenimas užsienyje yra stresas: reikia taupyti pinigus, daug ko tenka atsisakyti, nėra artimųjų, draugų šalia, reikia prisitaikyti naujoj vietoj, perprasti kitą kultūrą, kalbą ir t. t. Kitas momentas: tavo priekaištai, spaudimas, įtampa, pykčiai. Tai irgi labai atšaldo, slopina aistrą.

Galbūt tie pykčiai didele dalimi ir kyla ne dėl buitinių priežasčių, trinties, o nuoskaudos, kad tave neva atstumia, dėl seksualinio „nuraminimo“, susiliejimo su partneriu nebuvimo?

Aš jokiu būdu nenoriu nuvertinti seksualinių aspektų. Fizinis susiliejimas – labai galingas dalykas ir tikrai labai sustiprina poros ryšį, meilę, jei yra ta tikroji meilė. Seksualinis intymumas tarsi sušvelnina visus kampus, sušildo, „sulydo“, pagilina ir emocinį ryšį – norisi dar labiau rūpintis vienas kitu, globoti, šildyti, palaikyti. Tai tikrai labai svarbi ir reikalaujanti dėmesio sritis.

Visgi labai krenta į akis tavo noras užsifiksuoti praeityje, tarsi užšaldyti tą pradinį momentą, kad viskas būtų lygiai taip, kaip buvo. Galbūt esi užstrigusi praeities idealizacijoje ir savo noruose grįžti į tą Rojų bet kokia kaina. Bet juk dabar – kita aplinka, kitas momentas, kita nuotaika, kitas etapas – praėjo ne vieneri metai. Taip nemažai porų ir išskiria: vos išblėsus aistrai, bėga pas kitą, geismą tapatindami su stipriais jausmais ir tikru ryšiu.

Tu net išėjai iš jūsų bendrų namų, kad ta ugnis, aistra atsinaujintų. Skausmas, praradimo baimė tikrai gali kuriam laikui pastiprinti aistrą, bet ar negriauni svarbesnių dalykų, kuriuos sukūrėte?

Taigi iš to seka ir kitas momentas – savo indėlio į santykius nematymas. Dabar gi, atrodytų, tik jis turi problemų ir dar tau jų sukelia. Svarbu suprasti, kad vieno iš partnerių seksualinės problemos yra jau ne vien jo, o abiejų. Eleonora, nesupyk, aš dabar labai sutirštinsiu spalvas, bet taip bus vaizdžiau: „Va, jis impotentas, manęs negeidžia, kaip man dabar jaustis ir kaip aš galiu pasitikėti savimi, kai jis manęs nenori?“ Bet juk pasitikėjimas savimi nieko bendro neturi su tuo, ar manęs geidžia partneris, ar ne. Tai vidinis, o ne išorinis dalykas.

Galų gale: o kodėl neperkėlus dėmesio nuo savęs į jį: kaipgi jis jaučiasi, kas jam darosi? Kas tarp mūsų vyksta, o ne „aš negaunu pasitenkinimo, manęs jau nebetraukia“. Dabar gi visą atsakomybę perstūmi jam: jis turi kažką daryti, tvarkytis ir spręsti jūsų abiejų problemas. Gal laikas pagalvoti apie save: galbūt tu pirma pabėgi, nes labai bijai, kad tavęs neatstumtų, nepaliktų? Taigi, atstumi pati, kad nebūtum atstumta? Gal laikas, mieloji, spręsti savo problemas, o nematyti jų kitame?

Taigi, manau, yra apie ką pagalvoti, ar ne? Svarbiausia: matyk savo indėlį ir spręsk problemas pradėdama nuo savęs, atskirk aistrą nuo meilės, nesureikšmink vien sekso, susikoncentruok į dabartį, o ne praeitį ar ateitį, nelygink. Tai svarbu ir lovoje: būk “čia ir dabar”, matyk, liesk, uosk tarsi susitiktum savo vaikiną pirmąjį kartą, atsiduok jam ir paskirk save šimtu procentų ir pamatysi, viskas pradės tvarkytis.

Linkiu jums kuo geriausios kloties, būkit laimingi ir džiaukitės savimi, vienas kitu ir pačiu gyvenimu! Sėkmės.

Psichologė-psichoterapeutė Ramunė Pajuodytė | 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt

Iliustracija: Anna Sastre