Po kokiomis kaukėmis slepiasi pavydas ir kuo jis pavojingas?

0

Pavydas nebūtinai yra blogas jausmas, nes kartais tai – stimuliuojanti būsena, skatinanti tobulėti. Visgi dažnai pavydas neatsiejamas nuo godumo, besislepiančio po meilės kauke, sako kunigas pranciškonas, psichologas Arūnas Peškaitis. Kaip teigia jis, blogasis pavydas ne tik griauna santykius, bet ir taip suardo asmenybę, kad į kitus ji žvelgia tik kaip į priemonę poreikiams patenkinti.

– Ar mes pavydūs žmonės?

– Labai nemėgstu kalbėti apibendrintai apie visą tautą, visus žmones, juolab kad tikrai su visais žmonėmis nesusitinku. Taigi stereotipų palaikyti nemėginsiu. Nežinau jokių lyginamųjų tyrimų, kiek lietuviai pavydesni už kitus, todėl negalėčiau į šį klausimą atsakyti. Galiu tik pasakyti, kad pavydas šiek tiek būdingas mums visiems – labai reta žmonių, kurie visiškai nepavydi.

Pavydas kai kada netgi stimuliuojanti būsena, žinoma, yra tam tikros ribos. Pavyzdžiui, aš galiu pavydėti kitam žmogui pasiekimų, bet ne todėl, kad mėginčiau jį sumenkinti, – gal man imponuoja jo galimybės, talentai. Tokiu atveju, jei esu brandus žmogus, šį jausmą transformuosiu į siekį tobulėti, kažką padaryti, kad pats tapčiau geresnis, profesionalesnis. Taigi pavydas nebūtinai yra blogas jausmas.

Blogis atsiranda, kai pavydas naudojamas kaip gynybinė sistema ir taip būna tikrai ne tik Lietuvoje. Tarkim, kažkas galvoja: „Jis turi daug turto, jis vagis. Aš neturiu turto, aš sąžiningas. Sąžiningi turto neturi, o vagys turtingi.“ Toks pavydas tiesiog slepiasi už vaizdavimo, neva esu kovotojas už teisybę, aš sąžiningas, o kitas ne.

Kodėl sakau, kad pavydas naudojamas kaip gynybinė sistema? Žmogus nenori savęs suvokti kaip negero, o pavydus yra negeras, tuomet pavydas maskuojamas kilnia kauke – esu kovotojas už teisybę. Vis dėlto tokia „kovotojų už teisybę“ grupė visada pažeidžiama ir sudaro daugelio diktatūrų atramą. Pagrindinių XX a. diktatūrų – komunizmo ir nacionalsocializmo – vienas kertinių dėmenų buvo pavydo skatinimas. Komunistai kalbėjo apie kapitalistus, kurie visus išnaudoja, o nacionalsocialistai kalbėjo apie plutokratus, kurie stengiasi pavergti Vokietiją, „išnaudotojus“ žydus.

– Ar pastebite, kad pavydas skatinamas ir šiandien?

– Taip, pastebiu tokių tendencijų, tarkim, ir žiniasklaidoje. Pats esu ir kalėjimo kapelionas, tad atkreipiu dėmesį į temas, kaip gera gyventi kaliniams ir kaip bloga pensininkams. Kad pensininkams bloga, tikrai žinau. Bet ar kaliniams gera, nežinau – nemačiau gerai gyvenančių. Norėčiau pasakyti, kad tie, kurie taip rašo, tegul ten pagyvena ir sužinos. Šie rašymai kursto ne tik pavydą, bet ir neapykantą – neva juos reikia ir sušaudyti, grąžinti mirties bausmę. Tai pavojingas žaidimas. Jį žaidė minėtos diktatūros, ir kai kada žaidžia mūsų žiniasklaida ir politikai.

– Keista ir nelogiška pavydėti kaliniams – juk jie neturi laisvės. Ar įmanoma apibrėžti, kas tas pavydas?

– Pavydėti kaliniams keista, bet tokios tendencijos esama. Juk rašoma, kad Skandinavijoje jie gyvena kaip sanatorijoje. Tai rodo blogą visuomenės būklę, t. y. kad dalis žmonių, į kuriuos tokia žiniasklaida apeliuoja, nevertina laisvės. Ji jiems atrodo nevertinga, palyginti su sotesniu, aprūpintu gyvenimu. Laisvės nevertinimas visada sudaro prielaidą autoritarizmui ir diktatūrai.

Klausiate, kaip žinoti, pavydus aš ar ne. Kiekvienas šiek tiek pavydus. Bet pavydą nusakyti taip, kad apibrėžimas apimtų ir teigiamą, ir neigiamą pusę, sunku. Visi jaučiame, kas tai yra. Pavydas –norėti to, ką turi kitas. Tačiau norėjimas gali skirtis. Vienoks yra primityvus pavydas. Net dangstantis gynybinėmis schemomis, vis tiek matyti noras: tu turi turto – aš noriu atimti, jei ne turtą – bent valdžią.

Kitas dalykas – teigiama pusė. Tarkim, noras būti kūrybingam. Man gražu, kai menininkas sako, kad baltai pavydi kolegai, nes šis sugeba daugiau. Bet kartu neslepia, kad gali kažką kita. Nesinori to net vadinti pavydu, nes čia nėra neigiamos konotacijos.

– Turbūt dėl to ir pridedame – baltas pavydas…

– Taip, sakydami „baltas pavydas“, turime galvoje, kad žmogui pavydime „kabutėse“ ir linkime gero, džiaugiamės. Galbūt jis mane patempia kažkiek, kad irgi kažką galėčiau… Bet noras turėti tai, ko neturi, kai kada veda į godumą. O tai, sakau kaip teologas, jau nuodėmė.

– Kartais pavydas, kalbant apie asmeninius santykius, suvokiamas kaip meilės įrodymas. Su kuo jis dar gali būti supainiojamas?

– Turbūt pati bjauriausia pavydo forma – godumas: aš noriu, noriu ir noriu, noriu vis daugiau. Tas norėjimas tarsi neturi ribos. Grįžtant prie santykių, godumas reiškiasi ir noru užvaldyti kitą žmogų. Tai nebūtinai sutuoktinių ar merginos ir vaikino santykiai, bet ir draugų, vaikų ir tėvų. Šis godumas dažnai slepiasi po meilės kauke. „Aš tave taip myliu, kad negaliu būti be tavęs. Noriu žinoti kiekvieną tavo žingsnį. Tu mano dalis. Tu, kaip subjektas, neegzistuoji atskirai nuo manęs“, – šitoks dalykas ypač griauna bet kokius santykius.

– Turbūt daugelis nesutiktų, kad toks pavydas yra tarp tėvų ir vaikų.

– Tema jautri, bet aš, kaip kunigas ir psichologas, su tuo susiduriu labai dažnai. Būna, kai tėvai nori, kad vaikai gyventų tėvų negyventą gyvenimą, ir įvairiais būdais jį modeliuoja, siekia užvaldyti. Pavyzdžiui, labai stengiasi kištis į draugystes, priversti baigti aukštąją mokyklą (tarsi, jei nebaigtų, būtų menkavertis). Vaikas pavydimas Dievui – tu neturi teisės turėti savęs, nes turi mane – mamą arba tėtį. Tai sužeistumo forma ir į tokius žmones reikia žiūrėti su gailestingumu. Tai būdinga nepilnoms, išsiskyrusioms šeimoms. Tarkim, mama viena augina vaiką, ypač sūnų, ir pavydi jam galimos laisvės. Taip pat gali būti, kad taip siekiama kontroliuoti.

– Taigi kai kalbama apie degantį kaimyno namą ir džiaugimąsi tuo, pasirodo, tai slepia kur kas gilesnes priežastis ir tikslus.

– Viskas priklauso nuo santykių, kad ir santykių tarp kaimynų. Jei žmogus iš principo pavydus, jis taip ir sakys tam, kurio namas sudegė, – tave taip Dievas nubaudė, nes tu nesąžiningas. Bet tas džiaugsmas dėl degančio namo – paviršinis pavydo aprašymas. Kartais pavydas taip įsismelkęs ir taip suardo asmenybę, kad žmogus žiūri į kitus tik kaip į priemonę patenkinti savo poreikius. Tuomet jis tampa pavydus visiems ir viskam.

– Ar yra žmonių, kuriems pavydo jausmas – nepažįstamas?

– Pasakysiu keistai – esu sutikęs tokių žmonių, kurie sako, kad pavydas jiems svetimas. O kai su jais pasikalbi, pasirodo, kad jie pavydi ir tam, ir kitam. Tuomet galvoji, ar tai kuriamas viešas įvaizdis, ar saviapgaulė? Manau, kad dažniausiai tai saviapgaulė. Kaip ir sakiau, žmogui nemalonu, kai jis negeras. Todėl toks žmogus tiki, kad jis niekam nepavydi. O kai jis dėl kažko nepatenkintas, jam atrodo, kad tai ne pavydas, o tik natūralus pasipiktinimas. Tačiau jei tu džiaugiesi, kad kitam nesiseka, ir netgi to nori, tai pavydas.

Agnė Kairiūnaitė, Bernardas Šaknys, „Radijo popietė“ | LRT.lt

Iliustracija: Aral Tasher / unsplash.com

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here