Po metų santuokinio gyvenimo pajautau, kad tai ne mano žmogus

0

paveikslas-poraKlausimas:

Kreipiuosi į Jus, kadangi jau pati susipainiojau savyje. Esmė yra tame, kad su vyru santuokoje esame daugiau negu 2 metai, prieš tai 1,5 metų draugavome, bet kartu negyvenome iki vedybų. Lyg ir viskas buvo gerai, bet po kažkuriuo laiko viskas pradėjo byrėti… Nuolatiniai pykčiai, priekaištavimai ir daug daug skaudžių žodžių, tyčinių įžeidinėjimų… kelios dienos lyg ir “depresijos būsenoje”, tada vėl viskas teka sava vaga. Jau po metų laiko bendro santuokinio gyvenimo, jaučiau, kad tai ne mano žmogus, bet bandžiau save įtikinti, kad čia gal laikinas laikotarpis, viskas praeis ir bus nuostabus gyvenimas. Bet klydau… Norėdama priprasti prie jo, pati jį atstumdavau, dažnai provokuodavau lyg tyčia ir vėl skęsdavau liūdesio būsenoje. Dabar žiūrint į praeitį, pastebiu, kad nuo pirmos dienos nieko nebuvo “mūsų”, buvo tik mano ir tavo, aš ir tu, bet niekada beveik nebuvo mes… Davėme sau visišką laisvę linksmintis, kol tie linksminimai iš jo puses pavirto įprastu dalyku ir jis sugebėdavo nieko man nesakant išeiti kur nori, o aš sužinodavau jau “po”. Pradėjome visiškai nesikalabėti, gyvenimas pavirto tokia rutina, kad šlykštu buvo nuo visko. Grįžus po darbo, pavirsdavau į paprastą moteriškę – skalbimai, apsipirkinėjimas, maisto gaminimas ir tvarkymas. Mes neturėjome bendros veiklos, niekur kartu neišeidavome, atsipalaiduoti galėjome pavieniui… Viskas tęsėsi, tęsėsi ir giliai širdyje jaučiau, kad viskas man tai svetima, ne mano, kol galiausiai sutarėme skirtis. Pradėjau kaltinti save, kad aš, kaip moteris, nesugebėjau sukurti visko, kas priklausė nuo manęs – šiltų visapusiškų šeimos santykių, ieškau tos pradžios, nuo ko man prasidėjo tas atstūmimas jo, ką aš praleidau ir ko nepadariau, ar per daug padariau… Iš kur atsirado ta banali rutina, kodėl leidau tokią laisvę santykiuose… Viskas mus sužlugdė. Jaučiuosi kalta. Blogiausiai, kad aš jaučiu, kad turiu jį paleisti, kad jis ne mano žmogus, dėl to gal ir susidarė tokie santykiai, bet iš kitos pusės, man gaila jį paleisti, nes kažko bijau… Bijau skyrybų, bijau pradėti naują gyvenimą, bijau savęs…

Atsakymas:

Jūsų papasakota istorija, sukelia įspūdį, kad išties pasiklydote šeimyninės laimės labirintuose. Istorija, prasidėjusi gražiai, tampa nebegražia, keliančia skausmą ir sumaištį.

Papasakotoj istorijoj pasigedau Jūsų vyro emocijų. Galima tik spėlioti, ką apie tai mano jis, kokiom nuotaikom gyvena, ką kaltina dėl šlyjančių santykių, kiek jam tai yra svarbu. Ar išvis kalbate apie tai.

“Bijau skyrybų, bijau pradėti naują gyvenimą, bijau savęs…” – tai Jūsų laiško pabaiga, nors man tai labiau panėšėja į pradžią. Gavote iš gyvenimo vertingą, tačiau skaudžią pamoką: pirmiausia vertėtų susivokti savyje, nes kol viduje sumaištis, šlubuos ir santykiai. Tik ramus, apsisprendęs žmogus, gali sukurti darną. Jei viduje chaosas ir dvejonės, tai be jokios abejonės atsilieps ir santykiuose, kaip nutiko ir Jums.

Sukūrus šeimą, atsiradus bendrai buičiai, rožinis romantiškas šydas pamažu krinta nuo akių. Ir štai, vienas prieš kitą stovi du gana svetimi žmonės, kurie visai neseniai, viso pasaulio akivaizdoje pasižadėjo būti kartu visą likusį gyvenimą. Kur link krypsta jūsų akys, ar abu žiūrite viena kryptimi? Tai klausimas, kurį verta sau užduoti ir pabandyti labai sąžiningai į jį atsakyti. Provokacijos, ginčai, barniai, susidaro įspūdis, jog tuo siekėte vyrą tiesiog atstumti nuo savęs, kyla klausimas: kokiu tikslu? Pabandykite sau atsakyti į jį. Sėkmingų santykių pagrindas – pagarba ir nuoširdumas. Pasigedau ir vieno, ir kito šioje situacijoje.

Nereikia bijoti prisipažinti klydus. Priežasčių gali būti daugybė: nebranda, netinkamas partneris, jausmų trūkumas, problemos seksualinėje srityje ir t.t… Jei nutarsite su vyru pasukti skirtingais keliais, gal tai bus žingsnis į naują kelionę, pačią svarbiausią – kelionę į save.

Tai, kas liko iš Jūsų santuokos, nusakote žodžiais “man gaila jį paleisti, nes kažko bijau”. Meilę, emocinį ryšį sunku išmatuoti, tiesiog jie arba yra arba jų nėra. Galima prisipažinti padarius klaidą, bet to negana, reikia ją taisyti. Taisyti abiems, pradedant nuo savęs. Niekas negali padaryti Jūsų laiminga, tik Jūs pati turite šią galią.

Laimė ateina ten, kur yra meilė. Mylėdama, duodama, gausite ir pati. Lygiai kaip dabar, komplikuodama santykius, skriausdama kitą, kenčiate ir pati.

Pabaigai šiek tiek apie rutiną. Minite, jog “gyvenimas pavirto tokia rutina, kad šlykštu buvo nuo visko.” Pabandykit užduoti sau klausimą: koks mano vaidmuo ir indėlis į santykius, kurie tapo atgrasūs. Gal galiu padaryti kažką, kad jie vėl taptų įdomūs. Ne kasdienybė ir rutina ardo santykius, o emocinis atšalimas, nesutarimai. Gal padėtų pokalbis su vyru, bendra sprendimų paieška, kaip atgaivinti jausmus. Rutina neišvengiama gyvenant kartu, tačiau galima į ją žvelgti kaip į ritualus, kurie bendram gyvenimui teikia saugumo ir stabilumo.

Ko norite iš santykių, kokį indėlį esate pasiruošusi į juos įnešti, kokie vidiniai skauduliai Jus kamuoja, į šiuos klausimus padėtų Jums atsakyti psichologas, jei apsispręsite kreiptis profesionalios pagalbos. Kartu su vyru naudinga būtų apsilankyti pas šeimos konsultantą.

Linkiu Jums kuo greičiau atrasti darną ir ramybę savo viduje, bei šeimoje.
Psichologė Kristina Grigalavičienė
Londonas

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here