Kartą mokiniai aplankė senolį ir jo paklausė: kodėl nedori polinkiai lengvai užvaldo žmogų, o geri – sunkiai ir lieka netvirti.

– Kas nutiks, jei gerą grūdą paliksim ant saulės, o ligotą užkasime žemėn? – paklausė senolis.
– Gerasis grūdas, paliktas ant žemės, žus, o ligotas išaugs, duodamas ligotus vaisius, – atsakė mokiniai.

– Taip elgiasi ir žmonės: užuot slapta darę gerus darbus ir giliai viduje leidę skleistis gerumo daigams, jie iškelia juos į viešumą ir taip pražudo. Savo ydas ir nuodėmes, gi priešingai, kad jų nieks nematytų, jie slepia giliai savyje, kur jos tarpsta ir žudo žmogų pačioje jo širdyje.

loading...