Poros skyrybos: kaip gyventi toliau?

1

„Niekuomet nemaniau, kad skyrybos palies mane. Girdėdavau, kad žmonės skiriasi, bet tai būdavo taip toli, ir kartu taip arti. Toli, nes vyko ne su manimi, o arti, nes daugelis pažįstamų porų tai išgyvendavo. Bet tai nelietė manęs. Kai tai palietė mane – pasidarė per daug realu ir skaudu, skausmas iki šiol neapleidžia mane, o naktimis sapnuoju košmarus… Kaip reikės gyventi toliau? Nejaugi tas skausmas, nusivylimas niekuomet nepraeis. Sako, kad praeina, bet taip norėtųsi, kad tai baigtųsi kuo greičiau, kaip negeras sapnas… Tačiau taip nėra…“

Komentuoja psichologė–psichoterapeutė Vilma Mažeikienė

Dažnai tenka išgirsti panašius skaudžius žmonių atsiverimus, išgyvenančius savo šeimos ar ilgalaikių santykių skyrybų dramą. Skyrybos sukrečia daugybės žmonių gyvenimus – sutuoktinių, vaikų, seserų, brolių, senelių, draugų. Skyrybos – tai lyg šių laikų epidemija. Kas penktas mūsų šalies gyventojas arba šiuo metu gyvena atskirai ar yra išsituokęs.

Skyrybos – tai labai skausmingas dvasinis procesas, kuris kiekvienam palieka sieloje savus skaudulius. Praktika rodo, kad po skyrybų žmogus pilnai atsistato tik po dviejų trejų metų. Skyrybos yra tokia pat reali netektis, ir jos padariniai įveikiami panašiai, kaip ir mirus artimam žmogui. Skyrybos – tai, visų pirma, santykių mirtis, kuri sukelia pačius įvairiausius skausmingus jausmus bei išgyvenimus: praradimo jausmas, kaltė, ateities baimė, nusivylimas, izoliacija, nebepasitikėjimas savimi bei kitais… Ateityje atsiveria juoda skylė, o iš po kojų pradeda slysti žemė. Pasaulis, gyvenant dviese, atrodęs toks saugus ir patikimas, staiga tampa grėsmingas, o egzistencija padvelkia totalia vienatve. Tik mirus artimam žmogui visada yra supilamas kapas, prie kurio sugrižtam kiekvieną kartą, kai sunku, kai norisi pasikalbėti su mirusiuoju. Supiltas kapas realiau ir vaizdžiau mūsų sąmonei užfiksuoja vieną mintį – viskas baigta, niekas nebegrįš. To nėra išsiskyrus, dėl to sunkiau. Prisikuriam iliuzijų, kad gal galima susigrąžinti tai kas prarasta, kovojam su savo iliuzijom, kankinam save bei kitą, vietoj to, kad kitą paleisti, pasirūpinti savo vaikais, ir gyventi toliau. Kvaila kovoti su tuo kas senai sugriuvo.

Svarbiausias tikslas po skyrybų – atrasti jėgų prisikelti ir atrasti naują gyvenimą. Tam be abejo prireiks Laiko. Ir kaip banaliai beskambėtų, kad atsigauti po skyrybų reikia sumokėti tam tikrą dvasinio skausmo kainą, t.y. leisti sau išgyventi gana sunkių jausmų paletę. O tai reiškia, kad kurį laiką bus sunku, jus nuolat lydės dvasinis skausmas, kančia, kaltė, sielvartas – tai skyrybų palydovai. Sielvartas, kurį giliai viduje išgyvensite yra normalus ir būtinas dalykas; tai tokia svarbi ir įprasta gyvenimo dalis kaip valgymas ar miegojimas. Neišreikštas sielvartas greitai sukels atsainumą, tuštumą, šaltumą kitų atžvilgiu, slegiantį rutinos jausmą, nervingumą, savęs gailestį, sarkazmą ir vis labiau užvaldančią trauką bet kokia kaina nuo viso to pabėgti per alkoholį, padriką seksualinį gyvenimą, narkotikus, lošimą… Tačiau sielvarto glūdančio jūsų viduje nepajėgs panaikinti niekas… Jis išnyks tik su juo susidurus akis į akį, susitikus pačiam su savimi.

Skyrybos – netektis, bet tai dar ne pasaulio pabaiga.

Anksčiau ar vėliau jums teks atskirti santuokinę nesėkmę nuo savo asmeninės nesėkmės. Tai du labai skirtingi dalykai. Paskendę skyrybų problemose, jūs dabar tiesiog nepajėgiate šio skirtumo įžvelgti. Tačiau jis yra, ir yra neabejotinai tiktras. Santuoka galėjo žlugti dėl daugelio priežasčių. Tačiau tai nereiškia, kad jūs pats ar pati esate nesėkmės vaikas. Galimas daiktas, santuoka buvo pasmerkta žlugti nuo pat pirmojo jūsų pasimatymo ar netrukus po jo. Ją galėjo parklupdyti kurio nors iš jūsų nebranda, tvirtumo nusistatymo stoka, finansinės bėdos, priklausomybė nuo alkoholio, nesantuokiniai sutuoktinio ryšiai ar tėvų nuolatinis kišimasis.

Bandydami išsaugoti santuoką, jūs greičiausiai investavote daug daugiau nei šimtą procentų. Taigi jums tikrai nėra ko gėdytis dėl to, kad ji iširo.

Tik praėjus laikui, ir žvelgdami atgal, jūs galite daug aiškiau pamatyti, kas buvo blogai. Nesiliaujantys priekaištai sau verčia jus jausti augančią kaltę. Tai normalu. Tik nepamirškite suvokti ir priimti tik savo dalį kaltės, o kitą dalį – palikti buvusiam sutuoktiniam, nes tai jau jo bagažas. Santykius gi kūrėt kartu, tai ir kalte bei atsakomybe reikia pasidalinti. Altruizmui čia ne vieta. O tai susigraušit save anksčiau laiko, ir nepaliksit erdvės naujiems santykiams. Skyrybomis gyvenimas galiausiai nesibaigia. Jis juda į priekį nežiūrint nieko. Atminkit tai. Gal tai buvo protingiausia išeitis iš visų įmanomų. Kas dabar žino?

Kai išsilaisvinot iš praeities skaudulių, pakelkite galvą – jūs išgyvenote pačią sunkiausią patirtį – santuokos žlugimą. Dabar jums svarbu atrasti savo naująjį „aš“, kad galėtumėte gyventi toliau, ir galbūt nebedaryti klaidų, kurios jūsų santuoką privedė prie mirties taško. Tad ieškant prarasto savojo „aš“ svarbu laikytis keturių dalykų:

1. išmokti valdyti emocijas;

2. viską gyvenime sudėlioti į savo vietas;

3. ištirti save;

4. būti budriam santykiuose su kitais.

Visa tai reikia pereiti, o ne apeiti. Šis perėjimas yra sekinantis, skausmingas ir dažnai – lydimas vienišumo, tačiau galutinis jo rezultatas – vientisa ir save mylinti asmenybė, kurią galiausiai pamils ir kitas žmogus.

Išmokite valdyti savo emocijas

Po skyrybų jūs esat nuolat mėtomi emocinių bangų – susidurdami su tuo, kas neišvengiama, išgyvenate daugybę pakilimų ir nuopuolių. Kadaise buvusios stabilios emocijos nūnai praranda pusiausvyrą. Jus kamuoja panašaus pobūdžio, gana ambivalentiški, išgyvenimai: „Nebegaliu gyventi su vyru ir negaliu gyventi be jo“, „Jaučiu palengvėjimą būdamas vienas ir vis dėlto jaučiuosi apleistas“, „Turiu ištrūkti iš namų, nes jaučiu, kaip skęstu skausmo ir abejonių vandenyne“…

Šiame gyvenimo etape emocijos retai atlyžta, jos labai staigiai keičiasi, pereidamos iš vieno intensyvumo į kitą. Tad jums telieka atkakliai laikytis, nes emocinė būsena panaši tarsi būtumėte nešami pastoviai didžiulės bangos. Nesigadinkite. Taip turi būti. Visos emocijos spaustos daug laiko staiga veržiasi visu intesyvumu. Joms tiesiog reikia išėjimo. Tai sveikimo sunkus momentas. Tad būkite kuo atviresni, neužsidarykite savyje. Užsidarymas gali baigtis savižudybe, alkoholio padidintais kiekiais vartojimu, padriku seksualiniu elgesiu, ir kitu destruktyviu elgesiu jums patiems. Geriausia susirasti žmogų su kuriuo galėtumėte atvirai išlieti tai kas guli ant širdies: tai gali būti draugas, kunigas, psichologas ar psichoterapeutas. Esmė: išsakyti kitam visas susikaupusias emocijas, nes kitaip jos pradės jus griauti iš vidaus. Leiskite kitam padėkit jums, nes kitas jums nepadės prieš jūsų valią.

Emocinės bangos, laikui bėgant, atslūgs. Būkite pasirengę eiti kiekvienas savo tempu. Tai labai svarbu. Viena mergina pasidalino savo patirtimi tokiu sunkiu laikotarpiu. Ji pripažino, kad maži žingsneliai leido pamažu pamiršti buvusį draugą. Kaip? Užuot siekusi iš karto įveikti skausmą, kuris ją užplūsdavo, ji apsiribojo tik artimiausia ateitimi: „Buvau patenkinta galėdama įveikti artimiausias penkias minute“. Pasak jos, svarbiausia ir būtina įveikti artimiausias penkias minutes, o ne laužyti galvą dėl tolimos ateities: ar po pusmečio vis dar būsiu viena? Gal ir smagu pasvarstyti, bet iš to jokios naudos, tik – skausmas.

Viską gyvenime sudėliokite į savo vietas

Daugeliui žmonių yra labai sunku fiziškai ir emociškai iš naujo viską sudėlioti į savo vietas. Tai panašu lyg iš naujo pertvarkyti „sujauktą kambarį“, bet pertvarkius po truputį „kambarys“ tampa jaukesnis. Tiesiog reikia atlikti tam tikrą inventorizaciją savo gyvenime, o tiksliau – perskirstyti prioritetus. Tai labai svarbu. Nes atsiskyrimo ar skyrybų metu jūsų gyvenimas tarsi pakimba ore, įsivyrauja chaosas, o tai nėra gerai nei jums, nei su jumis gyvenančiais. Tam tikra tvarka suteiks saugumo, kontrolės pojūčio. Jums tiesiog reikia pagalvoti kokią vietą, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, užims vaikai, pinigai, darbas, tėvai, sutuoktinio artimieji, draugai, asmeniniai daiktai, poilsis, socialinis gyvenimas, ir t.t. Sutinku, sunku rasti jėgų sutvarkyti iš naujo sujauktą gyvenimą, bet tai būtina. Jūs turite Dievo duotų vidinių jėgų, padedančių visa tai padaryti. Tad pirmyn.

Ištirkite save

Viską sudėlioję į savo vietas, suvoksite būtinybę ištirti save. Juk greičiausiai per visą gyvenimą taip ir nesate į save įdėmiau pažvelgę – visada buvote kieno nors vaikas, sutuoktinis arba tėvas, mama. Jums net nekildavo klausimas „Kas aš esu?“, nes kažkas kitas duodavo jums visad nurodymus. „Daryk namų darbus“, „Reikia pataisyti mašiną“… Buvote nuolat pratinami atlikti kokį nors vaidmenį, juolab kad visuomet atsirasdavo vis naujų darbų ir naujų vaidmenų. Dabar nebeliko jokio vaidmens ar formos, kurią turėtumėte „atlikti“, ypač kai to nesinori. Atėjo metas įvertinti save – užduoti sau daugybę klausimų ir į juos tiesiai bei sąžiningai sau atsakyti. Štai keletas jų:

• Kokie mano pranašumai? Kokios silpnybės?

• Kuo savyje esu patenkintas(-a)?

• Kas mane daro laimingą? Liūdną?

• Koks(-ia) esu šiuo metu?

• Ką ketinu toliau gyvenime daryti?

• Kokias vertybės man svarbios? Ar aš jų laikausi? Kas verčia jų išsižadėti?

• Ko aš noriu dėl savęs?

• Apie ką visad svajodavau, bet neįgyvendindavau savo svajonių?

• Ką galiu šiuo momentu duoti kitiems žmonėms?

• Kas man gyvenime teikia didžiausią pasitenkinimą?

• Ar esu patenkintas(-a) savo darbu?

• Kokie mano gyvenimo tikslai?

Už kiekvieno sau sąžiningai užduoto klausimo slypi jausmai, kurių gal niekad nedrįsot sau įvardinti. Jausmai galėtų būti jūsų kelrodis, kuris bent parodytų jums kryptį.

Būkite budrūs santykiuose su kitais

Išgyvendami skyrybas, emocinių bangų šėlsmą jūs galite papulti į artimą, asmeninį santykį su kitais, kuris įneš labiau laikino užsimiršimo momentus. Jūs tai suvokiate, kad tai darote labiau norėdami pabėgti nuo skausmo, kuris yra jūsų viduje. Nepamirškite jūs dar labai emociškai pažeidžiami. Trumpalaikiai romantiniai nuotykiai atgaivina, bet jie neišspręs jūsų problemų, esančių jūsų sielos kertelėje. Žmonės atsirandantys ir išnykstantys iš jūsų gyvenimo tėra praeiviai, laikinai nukreipaintys jūsų dėmesį nuo pagrindinių jums svarbių klausimų. Savo gyvenimo pervertinimas ir savęs ištyrimas yra uždavinys, kurį turite atlikti patys vieni arba bent jau su žmogumi, kuris jus nuoširdžiai išklausytų ir atsargiai pervestų jus per skaudžiausias vietas. Tik taip galimas jūsų pasveikimas, grįžimas į normalų gyvenimą.

Prieš pradedant galvoti apie naujus santykius su kitais, svarbu pažinti, kas esate jūs ir į ką norite kreipti tolesnį savo gyvenimą, t.y. ko norit iš savo gyvenimo. Priešingu atveju, nauji santykiai atkartos senus santykius, ir iš esmės nieko nepasikeis, tik veikėjai, dekoracijos, o problemos išliks tos pačios, kurios ir buvo pirmoje santuokoje. Tiesiog prie senų prisidės naujos, nes užmegsite santykį su kitu žmogumi, vadinasi, ir naujų problemų prisidės. Ar pasiruošę spręsti naujas problemas, neišsprendę savo senų. Niekuomet negalima peršokti iš senų santykių į naujus nesuvokus savo poreikių, nesuvokus savo klaidų padarytų ankstesniuose santykiuose, nesuvokus aiškiai savo lūkesčių kito žmogaus atžvilgiu. Neapgaudinėkim savęs ir kito žmogaus.

Stiprybę ar bejėgystę lemia ne gyvenimo forma, o pozicija, kurią galima nusakyti taip: ne verkšlenk, o veik; nelauk, kad kas ištrauktų iš bėdos, o iškilus pavojui, pats sau padėk. Kiekvienas mes tai galim. Manau, gyvenimas – nesvarbu turim partnerį ar ne – yra toks, kokį patys sau susikuriame. Sėkmės visiems.

Psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė
Mob.: 8 685 78601; el. p.: mazvilma@yahoo.co.uk; Skype: ziks99; facebook: Vilma Mažeikienė
Iliustracija: pixabay.com
Skelbta Ve.lt

Dalintis:

1 COMMENT

  1. Tai visai netinka, kai skyrybos „atsitinka”,kai jau gerokai po 50, ir tave tampo dar 10 metų, čia jau joks psichologas negali padėti, tik turėtų būti tobulesni įstatymai, nes jie moters negina.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here