Architecture Fragment Decorated with Scarab --- Image by © Araldo de Luca/Corbis
Architektūra fragmentas papuoštas skarabėjo atvaizdu © Araldo de Luca/Corbis

Daug metų disciplinuotų studijų išlavino mane mąstyti kaip mokslininką ir kaip gydytoją ir kartu įspraudė mano protą į siaurus psichiatrijos konservatyvumo rėmus. Aš nepasitikėjau niekuo, ko negalima buvo įrodyti tradiciniais metodais. Žinojau apie kai kuriuos parapsichologijos tyrinėjimus, atliekamus didžiuosiuose šalies universitetuose, tačiau jie manęs nedomino. Visa tai man atrodė per daug neįtikima.

Ir tada sutikau Kateriną. Aštuoniolika mėnesių bandžiau gydyti ją tradiciniais metodais. Pamatęs, kad niekas nepadeda, ėmiausi hipnozės. Praeitais gyvenimais Katerina netikėjo. Ji buvo šį tą skaičiusi apie induizmą, tačiau apie reinkarnaciją žinojo labai nedaug. Ši rytietiška samprata prieštaravo  jos auklėjimui ir pasaulio suvokimui. Taip pat ji nesidomėjo metafizika ar okultiniais dalykais. Katerina jautėsi saugi laikydamasi tradicinių krikščioniškų įsitikinimų.

1982-ųjų metų pavasarį, Katerina apsilankė egiptologijos parodoje ir prisijungė prie muziejaus darbuotojo pasakojimų klausiusios grupelės. Kateriną visuomet traukė Egipto stiliaus dirbiniai, tačiau ji menkai apie tai nusimanė ir nebuvo studijavusi tos epochos istorijos. Muziejininkui pasakojant apie vieną iš dirbinių, ji ėmė jį taisyti, ir… buvo teisi! Darbuotojas nustebo, ji pati buvo tiesiog priblokšta. Iš kur galėjo tai žinoti? Kaip galėjo būti tokia įsitikinusi, kad išdrįso prieštarauti garsiai?

Gal tai giliai nugrimzdę vaikystės prisiminimai? Katerina papasakojo man apie šį keistą įvykį ir nusprendė išbandyti hipnozę. Hipnozė – puikus būdas padėti pacientams prisiminti seniai pamirštus dalykus. Liepiau jai atsigulti ant sofos su nedidele pagalvėle, patogiai įsitaisyti ir užsimerkti. Transo būsena vis gilėjo. Po kelių akimirkų ėmiau klausinėti, prašydamas prisiminti vis ankstesnes gyvenimo patirtis.

Netikėtai atsiskleidus dramatiškiems jos ankstyvos vaikystės įvykiams, visai pamiršome paieškoti žinių apie senovės Egipto dirbinius šaltinio. Katerinai prisiminus kelis rimtus sukrėtimus, tikėjausi jos bendros psichologinės būklės pagerėjimo. Nepaisant to, kitą savaitę ji pranešė, kad ją nuo seno kamavusios įvairios baimės bei kiti nepageidaujami simptomai ne tik neišnyko, bet reiškėsi stipriau nei kada nors.

Kito seanso metu lėtai grąžinau Kateriną į dviejų metukų amžių ir aiškiai liepiau: „Prisimink, iš kur kilo tavo simptomai.“ Buvau visiškai nepasiruošęs tam, kas vyko toliau. „Matau baltus laiptus, vedančius į pastatą, didelį baltą pastatą su kolonomis. To pastato priekis atviras, nėra durų. Vilkiu ilgą suknelę… su savimi nešuosi krepšį, pagamintą iš šiurkščios medžiagos. Mano plaukai supinti į kasą, šviesūs ir ilgi.“

Paklausiau, kurie buvo metai ir koks jos vardas. „Aronda… Man aštuoniolika. Prieš pastatą matau turgavietę. Ten stovi pintinės… Tu irgi neši pintines ant pečių. Mes gyvename slėnyje… Ten nėra vandens. Dabar 1863 metai prieš Kristų. Vietovė sausa, karšta ir nederlinga. Yra nedidelis šaltinėlis, bet nėra upių. Vanduo atiteka į slėnį iš kaimų.“

Pasijutau išmuštas iš vėžių. Paprašiau Katerinos nukeliauti į savo mirties momentą. „Didelės bangos verčia medžius. Nėra kur pasislėpti. Man šalta, vanduo šaltas. Turiu išgelbėti savo kūdikį, bet man nesiseka… tiesiog turiu ją stipriai laikyti. Aš skęstu, springstu vandeniu. Negaliu kvėpuoti, negaliu nuryti… Vanduo sūrus. Dukrelę išplėšia man iš rankų.“ Katerina žiopčiojo ir duso. Bet staiga jos kūnas atsipalaidavo, o kvėpavimas tapo gilus ir tolygus. „Matau debesis… Mano dukrelė su manimi. Taip pat ir kiti kaimiečiai. Matau savo brolį.“ Katerina ilsėjosi. Gyvenimas, kurį prisiminė, buvo pasibaigęs.

Po savaitės ji tiesiog įlėkė į mano kabinetą ir norėjo nedelsiant pradėti kitą hipnozės seansą. Netrukus išgirdau, kad visą gyvenimą ją lydėjusi baimė paskęsti dingo. Laiminga ji pasakojo daugiau nebesapnuojanti, kad krinta nuo griūvančio tilto, o baimė užspringti stipriai sumažėjusi. Nors ji ir prisiminė hipnozės metu išaiškėjusias praeitų gyvenimų detales, dar nebuvo išties gerai šios informacijos įsisąmoninusi. Reinkarnacijos idėja buvo visai svetima jos pasaulėvaizdžiui, tačiau staiga iškilę prisiminimai buvo tokie ryškūs, kad ji neabejojo tos patirties realumu.

Prieš susitikimą susiradau lyginamosios religijotyros vadovėlį. Jį pervertęs sužinojau, kad ir Senajame, ir Naujajame testamentuose iš pradžių reinkarnacija buvo minima. 325 metais po Kristaus romėnų imperatorius Konstantinas Didysis drauge su savo motina Helena tas užuominas ištrynė, o 553 metais Konstantinopolio II susirinkimas jų poelgį patvirtino ir paskelbė reinkarnacijos idėją erezija.

Manoma, kad to meto patriarchai galvojo, jog šis požiūris, žmonėms palikdamas pernelyg daug laiko užsitarnauti išganymą, gali susilpninti tuo metu sparčiai augusią Bažnyčios galią.  Vis dėlto tų užuominų būta; ankstyvieji bažnyčios tėvai pripažino reinkaracijos idėją. Senovės gnostikai – Klemensas Aleksandrietis, Origenas, šventasis Jeronimas ir daugelis kitų – tikėjo, kad yra Žemėje gyvenę anksčiau ir vėl čia atgims.
.
Pagal: Brian Weiss (2009) „Praeiti gyvenimai, autikti mokytojai“, 7-28 psl.