Prašau patarimo, kaip pamilti save?

3

Sveiki, prašau Jūsų pagalbos, paaiškinimo apie empatiją, apie kito žmogaus jautimą. Esu Aurimas (vardas pakeistas) ir išgyvenu, sakykime, netekties kančią, tai meilė žmogui, kuriam esu niekas, esu pamirštas ir ignoruojamas. Bent taip manau aš.

Esu pažeistas nuo vaikystės, negavęs deramai šilumos, rūpesčio ir iš čia kylančios pasekmės, tai nemylėjimas savęs pakankamai, kad taptum stiprus ir ne gailėtum savęs, o tobulėtum, ne naikintum save, o saugotum. Nuolatinė depresija ir apatiškumas.

Suprantu, kad išgirsiu atsakymą, kad negali kito mylėti, jei savęs nemyli, tačiau tai ir yra sudėtingi dalykai, nes būnant gražiomis akimirkomis, retomis pasitikėjimo akimirkomis tą žmogų myliu ir jaučiu gražiai, kad ir nėra, kad ir negaliu būti greta. Myliu tikrai ir teisingai.
Žinau, kad į tokį mane gal būt žmogus ir atsigręžtų, pasitikėtų iš naujo, atrastu mane.

Todėl Jūsų prašau patarimo, kaip būnant visiškai vienam ir vienišam peržengti ribą ir pamilti save?
Myliu, bet dažniau skausmingai, dėl emocinės disharmonijos ir tai, sakykime, trukdo stotis ant kojų ir saugoti save. Regis, ką bedarytum – krenta iš rankų, emocijos valdo ir trukdo.

Išgyvenu savo skausmą ir žmogaus, kuri myliu.
Paaiškinkite apie empatiją, apie emocinį ryšį, ar tai įmanoma, ar tai tėra iliuzija?

Komentuoja psichologas Julius Tilvikas

Sveikas, Aurimai. Pakalbam apie empatiją, meilę sau ir vienatvę.
Empatija – žmogaus gebėjimas suvokti kito žmogaus jausmus, kuri, kaip ir dauguma kitų emocinių įgūdžių, yra išugdoma. Neretai empatija siejama ir su gebėjimu tuos jausmus jausti. Emociškai brandus žmogus turėtų atskirti savus ir svetimus jausmus. Pavyzdžiui, kasininkė parduotuvėje pyksta, nes neturime smulkių; galime gali suprasti, kad ji pyksta, tačiau patys pykčio nejausti. Tai – sveikos empatijos pavyzdys. Empatijos pradžia yra saviempatija – gebėjimas teisingai suprasti mums patiems kylančius jausmus ir juos įvardinti. Kuo daugiau ir tiksliau jausmų galime įvardinti, tuo labiau saviempatijos turime. Ir… tuo empatiškesni galime būti kitiems: geriau suprasdami save, geriau suprantame ir kitus. Klaidingai manoma, kad empatija – jautimas to paties, ką jaučia ir kitas.

Jei minėtame pavyzdyje mums taip pat kyla stiprus pyktis dėl to, kad kasininkė pyksta, tai ženklas, kad mes identifikuojamės su kitu asmeniu, šiuo atveju su kasininke. Tai nėra empatija, tai – susitapatinimas (identifikacija), visiškai kitas psichologinis reiškinys.

Iš to, ką rašai, Aurimai, atrodo, kad gali įvardinti kai kuriuos tau kylančius jausmus. Jie stiprūs ir tave dažnai užlieja. Sieki meilės ir artumo, nori jaustis mylimas, mylėdamas kitą. Tai – normalu. Dar svarbiau, – kodėl mes mylime? Meilė kyla dėl to, kad kitame žmoguje matome tai, kas mums artima, kas ir jam, ir mums yra vertinga, kai to žmogaus pasaulėžiūra panaši į mūsų, kai turime kuo dalintis kiekvieną dieną… Tačiau labai dažnai, ir, atrodo, tavo atveju taip pat, panašus jausmas gali kilti, kitame žmoguje matant tai, ko trūksta mums patiems, ko trokštame nes negavome, kai mums to reikėjo kaip oro. Tai labiau iliuzija, ne meilė, fantazija, kad kitas turi „kažką“, nuo ko mūsų gyvenimas gali pagerėti. O kai negauname to „kažko“ – kenčiame, atrodo, kad kitas iš mūsų neteisėtai „tai“ atėmė.

Tikra tiesa, nemokėdami mylėti savęs, negalime mylėti ir kitų. Nemylėdami savęs, bet kokia kaina išplėšiame iš kitų tą meilę, švelnumą, atidumą, empatiją, intymumą, kuriuos jau turėtume turėti patys, bet, deja, neturime.

Ką reiškia mylėti save? Dažnai iš klientų išgirstu, meilę sau interpretuojant kaip egocentrizmą, kuomet visas pasaulis sukasi tik apie juos. Ne, tai – ne meilė sau. Mylėti save – reiškia priimti save besąlygiškai, su visais savo trūkumais ir privalumais.

Negavęs besąlygiškos meilės ir rūpesčio, kai buvai dar vaikas, niekada nesijausi to nusipelnęs. Dar blogiau, net jei ir gautum besąlygišką meilę ir rūpestį šiandien, vis viena niekas nepasikeistų. Dar kartą: besąlygiškos meilės reikia, tik tol, kol esi vaikas, būtent tada išmoksti mylėti save. Tavo sužalotos vidinės dalys, būtent tokios meilės šiandien tikisi iš kitų, tų kurios sakaisi mylįs. Gaila, tačiau net ir viso pasaulio meilė nekompensuos to praradimo.

Užteks apie problemas. Kaip išmokti mylėti save? Pirmiausia – pradėti domėtis savo jausmais ir mintimis, smalsiai ir atlaidžiai žiūrėti į save, pradėti analizuoti tai, kas vyksta tavo viduje. Jei nori – užsirašyti ką jauti ir galvoji. Daryti tai sąžiningai, neapgaudinėti savęs, žvelgiant į save švelniai, tačiau nenuolaidžiaujant. Savęs mylėjimas tai ir atsakomybės prisiėmimo aktas, o tai reiškia, jog teks nustoti ieškoti išsigelbėjimo kituose, tikėtis, kad kažkas kitas pakeis tavo gyvenimą. Tai gali padaryti tik vienas žmogus, Aurimai, tu pats. Tai nereiškia, kad negali kreiptis pagalbos ar patarimo į kitus. Prašyti pagalbos – gerai. Tikėtis, kad nereiks nieko daryti pačiam – klaidinga.

Dar keletas žodžių apie vienatvę ir vienišumą. Yra žmonių gyvenančių poroje, bet taip ir tebesijaučiančių vienišais. Vienatvė – vidinė būsena, ne santykių statusas. Būtent būnant vienam geriausia pradėti kelią į savo širdį, pradėti mylėti save, suprasti, ką iš tikro jauti, kokios mintys tavo galvoje gyvena ir ko nori iš gyvenimo. Santykiuose neretai tvyro daug iliuzijų, projekcijų, perkėlimų ir kitokių fantazijos dalykų, trukdančių pamatyti save tokį, koks esi iš tikro. O esi gerokai nuostabesnis ir įdomesnis, nei pats laikei save iki šiol.

Žmonės turi magišką gebėjimą išgyti po didžiulių traumų, netekčių, išmokti dalykų, kuriuos jie laikė neišmokstamais. Į šią kategoriją įeina ir empatija, ir tavo minimas emocinis ryšys (su savimi pirmiausia). Tam reiks tavo paties pastangų. Svarbiausia – nepasiduok, nes tai ilgas ir sunkus kelias, tačiau neįkainojamai vertingas. Sėkmės.

Psichologas Julius Tilvikas | terapijoscentras.eu
Moderniosios Terapijos Centras

Iliustracija: Jon Tyson / Unsplash

Dalintis:

3 COMMENTS

  1. Pirmiausia ismoki but su savim vienu ir nejaust diskomforto…Meile-ne tada,kai nori but kartu,o tada,kai nori tam zmogui padaryt gero,isdalint save. O kai neturi ko duot,tai kokia meile? Tada tik emimas is kito,o ne davimas..Jei pats,Aurimai,save taip nuvertinat,kodel manot,kad kiti jus gerbs? Siulau mazais zingsneliais kelt pasitikejima savim [darykit tai,ko nedarydavot anksciau,nors norejot,bet bijojot.Iveikes uzduoti,padekokit sau.].Kai imsit dziaugtis savim,tada ir aplinkiniai dziaugsis jumis.Nes aplinkiniai,tik musu jausmu atspindys.Jei apie save esu ne kokios nuomones,susiguziu,o toks”susitraukelis” nezavi zmoniu…Jei iveikiu,kad ir pradziai nedidele baime,dziaugiuos savim,atstatau krutine,issitiesiu-tada ir zmones ima pasitiket manim… Pradziai raskit savy,kas labai patinka ir vystykit ta savybe. Kas ryta pries veidrodi pasakykit sau”myliu”.Tegu atrodys kvaila,tegu bus skaudu ir graudu,bet kasryt ziurekit sau i akis ir pripraskit jom nusisypsot. Daugelis is musu buvom vaikystej per mazai apgaubti meile,bet nevelu ismokt atvert sirdi ir skleist sviesa.Susirasykit ant lapo,ka dazniausiai apie save galvojat,kokie dazniausi pasiteisinimai buna?[pvz?Cia ne man;nesugebesiu,as ne toks,negaliu,as neturiu laiko,neturiu pinigu ir t.t.]. Pasistenkit tai pakeist kitokiais isitikinimais[kaip galeciau gaut reikiama suma?*ne 1 negime mokytas,tad pameginsiu*visi klysta,pasitaiko ir man,tik svarbu pasimokyt is klaidos..]. Visu 100% mes atsakom uz savo gyvenima.Jei kazkas nepatinka-keisk! Dziugu,kad JAU ieskot pokyciu! Sekmes ir atkaklumo! Visi turim savy sviesa ir tik nuo musu priklauso ar ja uzspaude sildysimes prie kitu zmoniu sviesos,ar pakurensim savaja ir pakviesim kitus pasisildyt…

  2. Juokelis. 3 atvejais moteris yra pavadinama žmogumi. Pirmu atveju, kai matome pėdas ant smėlio ir sakome – “Žiūrėk, žmogus praėjo.” Antru atveju, kai važiuojame užmiesčio keliu per bulviakasį. Tada sakome: “Žmonės bulves kasa”. Trečiu atveju, kai kreipiamės “Būk gera, būk žmogus, nu paskolink pinigų.” Supranti. Draugystę su žmogumi gali prilyginti draugystei su foteliu arba GeForce vaizdo plokšte. Tai visiškai ničnieko nepasako apie sentimentalumą ar jausmus “žmogui”. Todėl pirmu žingsniu geriau įsivardinti kas tas žmogus – draugė, bendražygis, partneris ar sugyventinis, pvm mokesčio mokėtojas, bendrasuolis mokykloje ar studentų bendrabučio gyventojas iš bendros virtuvės. Todėl nenuostabu, kad žmogus nejaučia jausmų kitam žmogui, juolabiau atsakomojo ryšio. “Žmogus” yra žodinė tvora tiesiog. Gatvėse daug žmonių, bet kažkodėl jie nėra išskirtiniai kaip tas žmogutis. :)

    Žmogus ar žmogutis? Yra skirtumas? Čia prasideda žingsnis meilės sau link. Mylėti žmones, tai priimti žmones su visais trūkumais, su visomis ydomis ir kvailai atrodančiais įpročiais – visi skirtingi, bet visi tokie pat, nes skirtingi. Jeigu jautiesi išskirtinis – tai jau kalba vidinis pasipūtimas – esi pernelyg menkas ar pernelyg susireikšiminęs – visa tai tėra požiūris į aplinkinius. Vienu atveju – jie kalti, kad nenusileidžia įvertinti ir kilstelėti koks esi ypatingas, antru atveju – jie neįkopia į tavo savivertės kalną ir nedavertina koks ypatingas esi. Ar moko kas būti lygiu su kitais?

    Todėl bendrai imant – sunkiai įmanoma rasti žmogų, kuris apie aplinkinius kalbėtų su tokia meile, kokia myli pats save. Gali kliūti megztukas, šukuosena, sakomi žodžiai, kritika – kiekvienam sava patirtis diktuoja. Bet už viso to ir slypi žmonių santykiai. Juos ir reikia mylėti, o ne tiesiog žmones-fotelius, kurie nesistumdo. Tad jei reikia mylėti save, turbūt verta išmokti atpažinti ir atleisti sau savo įpročius bendraujant. Jug tarpusavio santykiai kaip gudrus žaidimas – ant žaidimo negali pykti nuolatos. Pykteli, padejuoji, bet vėl atsileidi ir toliau kaitini GeForce plokštę. Ir ką? Kiekvieną dieną suteikiama begalybė galimybių ir progų lygį praeiti vis kitaip, tik dėl stiklinio užriesto ar nudelbto žvilgsnio paprasčiausiai nebepastebima kaip visa tai nuostabu ir kaip visa tai tobulai atitinka tave. Tereikia atsibusti, apsidairyti ir imi pastebėti. O sako, širdis akių neturi.. Ji ne akla. Skirtumai, trūkumai, kritika, įžeidimai nėra tai, į ką žiūrima :))

    Tad jei klausimas – kaip pamilti save, atskymas galėtų skambėti – atleisti žmonėms jų netobulumą, savo, o atleidimo vardan daryti gerus darbus – tegul ir atidaryti, palaikyti duris į parduotuvę. KUo daugiau gerų darbų, paslaugų, tuo stipresnis atgalinis ryšys. O jei kiti nusišypso kad ir sekundei iš dėkingumo, pats savęs nebegali nemylėti.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here