fbpx

Prekiautojas kupranugariais

„Nesėkmė persekioja kiekvieną, kuris daugiau galvoja apie skolinimąsi negu apie grąžinimą.“

Kupranugarių prekiautojas Dabasiras.
— Istorija, kurią papasakosiu, kalba apie mano gyvenimo pradžią ir apie tai, kaip tapau prekiautoju kupranugariais. Ar kas nors žino, kad kitados aš buvau vergas Sirijoje?
Tarp susibūrusiųjų nuvilnijo nuostabos šurmulys, kurio Dabasiras klausėsi su pasitenkinimu.
— Kai buvau jaunas, išmokau savo tėvo amato — gaminti balnus. Dirbdamas jo krautuvėlėje, vedžiau. Buvau jaunas ir nelabai gabus, todėl uždirbdavau nedaug — vos užteko kukliai išlaikyti mano puikiąją žmoną. Aš troškau gerų dalykų, kurie man buvo neprieinami. Greitai pastebėjau, kad krautuvininkai pasitiki manimi ir leidžia susimokėti vėliau, kai negaliu to padaryti laiku.

„Būdamas jaunas ir nepatyręs nesupratau, jog tas, kuris išleidžia daugiau negu uždirba, sėja bereikalingo įsipareigojimo vėjus, iš kurių neabejotinai kils rūpesčių ir pažeminimo uraganai.“

Taigi aš pasidaviau savo užgaidai gražiai rengtis ir pirkinėjau gerajai žmonai bei namams brangius daiktus, kurie buvo ne pagal mūsų kišenę. Skolintojai pradėjo mane persekioti, kad susimokėčiau už savo ekstravagantiškus pirkinius, ir mano gyvenimas tapo siaubingas. Mano žmona grįžo pas savo tėvą, o aš nusprendžiau palikti Babiloną ir keliauti į kitą miestą, kur jaunas žmogus turėtų geresnes galimybes.

Dvejus metus dirbant karavanų pirkliams, mano gyvenimas buvo neramus ir nesėkmingas. Vėliau susidėjau su dykumų karavanus puldinėjusiais plėšikais. Kartą mums labai nepasisekė, vos spėjome apiplėšti karavaną, kai mus užpuolė vietinės genties vado ietininkai. Du mūsų vadai žuvo, o kiti buvome nugabenti į Damaską ir parduoti kaip vergai.

Tada iš tikrųjų supratau, kokia beviltiška mano padėtis. Tie dykumos žmonės buvo nuožmūs ir karingi. Aš visiškai priklausiau nuo jų valios ir neturėjau nei ginklų, nei būdų pabėgti.

Pagaliau atitekau tarnauti Sirai, vienai iš šeimininko žmonų. Buvau paskirtas prižiūrėti kupranugarių. Sira matė, kad buvau ne toks kaip kiti vergai ir kažkiek mane užjautė.  Kartą išvedžiau jos kupranugarį į ilgą kelionę pas sergančią motiną. Pasinaudodamas proga, padėkojau jai už užtarimą ir pasakiau, jog nesu vergas nuo gimimo, o laisvo ir garbingo Babilono balnų meistro sūnus. Be to, gana smulkiai papasakojau jai savąją istoriją. Jos pastabos mane sutrikdė, ir vėliau aš daug mąsčiau apie tai, ką ji pasakė.

„Kaip gali vadinti save laisvu žmogumi, kai per savo silpnumą atsidūrei tokioje padėtyje? Jeigu žmogus turi vergo sielą, argi jis netaps juo, kad ir kuo būtų gimęs – kaip nusistovintis savo lygyje vanduo? Jei žmogaus siela yra laisva, argi netaps jis savo mieste gerbiamu ir garbingu nepaisant jo nesėkmės?“

Daugiau kaip metus gyvenau kaip vergas, bet negalėjau tapti vienu iš jų.
Daug kartų galvojau apie save. Galiausiai kreipiausi į Sirą:
„Ką tu galvoji apie mane? — staiga paklausiau aš.— Ar aš turiu žmogaus, ar vergo sielą?“
„Ar nori grąžinti savo skolas Babilone?“ – savo ruožtu paklausė ji.
„Taip, bet neišmanau, kokiu būdu.“
„Jeigu patenkintas leidai bėgti metams nesistengdamas jų grąžinti, vadinasi, turi tik niekingą vergo sielą. Ne žmogus yra tas, kuris negerbia savęs, o savęs negali gerbti nė vienas kuris negražina skolų.“
Daugiau manęs raginti nereikėjo, todėl šiltai padėkojau jai ir dingau naktyje.

– Bet kaip tau pavyko grįžti? – paklausė vienas susidomėjęs klausytojas.

„KAI YRA RYŽTAS, GALIMA RASTI IR KELIĄ“

— atsakė Dabasiras. — Buvau pasiryžęs, todėl radau išeitį. Grįžęs pirmiausiai aplankiau kiekvieną žmogų, kuriam buvau skolingas, ir meldžiau atlaidumo, kol galėsiu uždirbti ir grąžinti skolą. Daugelis iš jų sutiko mane maloniai. Keletas išplūdo, bet kiti siūlė pagalbą. Vienas iš tikrųjų man labai padėjo. Tai buvo aukso skolintojas Mafonas. Išmintingai jo patartas, aš pasiryžau laikytis tikslaus plano, kuris, kaip jis sakė, išveda kiekvieną garbingą žmogų iš skolų į klestėjimą ir savigarbą. Į šį planą įeina trys tikslai.

Pirma, turiu atsidėti dešimtadalį savo pajamų. Antra, septynis dešimtadalius viso savo uždarbio panaudosiu namams aprūpinti. Trečia, kiekvieną syk, du dešimtadaliai mano uždarbio turi būti garbingai ir teisingai padalyti tiems, kuriems esu skolingas.
Aš dar syk aplankiau visus man skolinusius ir paaiškinau, kad ketinu pastoviai du dešimtadalius savo pajamų skirti skolų gražinimui, bet ne daugiau. Todėl jeigu jie bus kantrūs, atėjus laikui mano įsipareigojimai bus visiškai įvykdyti. Vieni džiaugėsi, kiti pyko. Tačiau tai buvo geriau nei nieko.

Pasirinktas planas išmokė mane, kaip gaudamas nedideles uždarbio sumas galėčiau grąžinti skolas, aš suprantu, koks buvau kvailas bėgdamas nuo savo išlaidavimo pasekmių.
Bėgant laikui ne tik atsiskaičiau su visais skolintojais, bet ir gerokai praturtėjau, tapau gerbiamu miesto žmogumi.

„Žmogus, išsaugantis savo piniginėje auksą ir sidabrą, kurio jam nereikia išleisti, yra geras savo šeimai ir ištikimas karaliui. Žmogus, kurio piniginėje tik kelios varinės monetos, abejingas savo šeimai ir karaliui. O žmogus, kurio piniginė tuščia, nemyli savo šeimos ir
neištikimas karaliui, nes jo širdis pilna kartėlio. Taigi žmogaus, kuris nori ką nors pasiekti, piniginėje turi skambėti monetos, kad jis jaustų širdyje meilę savo šeimai ir būtų ištikimas karaliui.“

Pagal:
George S.Clason (1998). „Turtingiausias Babilono žmogus“. Kaunas: Trigrama.

Share Button

You may also like...

2 komentarai

  1. Eglė Daiva parašė:

    Itin pamokanti istorija, teko asmeniškai panašią išgyventi, tik dar šiai dienai, tebeesu vergo sieloje, nors ir atidaviau skolas.Tačiau turiu vilties, jog tapsiu laisva karalienė.

  2. Lozungas parašė:

    Šiais laikais skolininkai negali rinktis jokio savo plano, nes skolintojai paima visus tavo dešimtadalius ir nebeturėdamas nė vieno negali gauti ir kito.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.