Prieš diagnozuojant sau depresiją ar sumažėjusią savivertę, įsitikinkite, jog jūs nesate apsupti idiotų0 (0)
Sveiki, jaučiu, kad nebesugebu džiaugtis gyvenimu, todėl prašau Jūsų pagalbos. Prieš pradėdama pasakoti, kas mane neramina, pasisakysiu, kaip pati mąstau. Nesenai viename internetiniame puslapyje radau citatą, kuri skamba taip „Prieš diagnozuojant sau depresiją ar sumažėjusią savivertę, įsitikinkite, jog jūs nesate apsupti idiotų.” Tai, manau, man artima ir apibūdina mano situaciją.
Taigi, pirmiausia, nemyliu savo darbo. Visą gyvenimą buvau iš tų žmonių, kurie nešioja pozityvą ir dalina jį kitiems. Nuoširdžiai tikėjau, jog esamas pasaulius nuostabus ir kiekvienas jo kampelis pilnas grožio ir gėrio. Mokėjau pati save džiuginti, nuolat šypsotis ir krykštauti, kaip viskas gerai. Pamenu, jog begalę kartų eidama gatve mąstydavau „taip, gyvenimas išties gražus”. Studijavau universitete, ir prieš metus pabaigiau studijas. Tada, atrodo, viskas pasikeitė. Ieškojau darbo ir sekėsi tikrai sunkiai, kol galiausiai darbą radau. Tačiau man atrodo, jog šis radinys būtent ir pakeitė mane, mano mintis, požiūrį ir visą kitą, kas formuoja asmenybę. Dirbu nedidelėje įmonėje, kurioje nei vienas asmuo man nėra artimas. Visų požiūris man yra pasibaisėtinas, didelė nepagarba kitiems, patiems sau, kalbėjimo maniera, veiksmai, VISKAS yra priešinga man. Dabar praėjo mažiau nei pusantrų metų ir jaučiu, kad tiesiog nykstu čia. Kadangi didžiausią dienos dalį dirbama, o darbas ir atmosfera, kaip sakiau mane išsunkia, jau neberandu laiko nei sau, nei draugėms, nei dar kam nors. Viskas, ko aš noriu – tai miegoti. Nuolat miegoti. Kaip įmanydama bandau pakeisti tai, kas mano manymu mane naikina (darbą), tačiau paieškos, kol kas, bevaisės, tad kiekvieną dieną stebiu, kaip pati nykstu.
Kaip Jūs manote, kaip turėčiau elgtis, ką keisti, ką daryti? Bet koks patarimas, man labai svarbus. Ačiū.
Elė (vardas pakeistas)
Komentuoja psichologė Kotryna Stupnianek
Labas Ele,
Skaitau tavo laišką ir jaučiu didelį nusivylimą gyvenimu. Būdama studentė buvai laiminga, tačiau baigusi mokslus puolei į neviltį. Darbą susirasti buvo sunku, o kai radai, pats darbas ir jo aplinka tavęs netenkino. Iš tiesų atrodo, kad tos aštuonios darbo valandos tau yra tikra kančia. Grįžusi namo jėgų visai nebeturi, o ką jau kalbėti apie socialinį gyvenimą.
Nemaža dalis jaunų žmonių tik baigę studijas išgyvena periodą, kai sunku susirasti darbą. Dažnai jie turi daug vilčių, norų, svajonių, tačiau jos subliūkšta nesuradus išsvajoto darbo. Gyvenimas ima pilkėti kai žmogus pradeda dirbti darbą, kurio jis visai nenori. Matyti, kad tavo atveju yra panašiai, tačiau dar labiau viską apsunkina nemaloni, su tavo vertybėm ir įsitikinimais nesutampanti, darbo aplinka. Tokiu atveju siūlyčiau bėgt iš šios darbovietės kuo greičiau, bet matau, kad jau pati priėmei šį sprendimą. Esi naujo darbo paieškose, tačiau jos yra bevaisės. Norėčiau tave pagirti už tai, kad vietoj to, kad tiesiog susitaikytum su tokia padėtimi, tu ieškai išeities iš šios situacijos ir sieki laimingesnio gyvenimo.
Susidūrimas su darbo paieškos sunkumais yra gana dažnas reiškinys. Tačiau neretai šie sunkumai kyla ne dėl darbo rinkos, o dėl pačios darbo paieškos strategijos. Taigi jei ilgą laiką nerandi darbo, vertėtų susimąstyti, gal pasirinkai netinkamą darbo paieškos būdą. Internete yra nemažai informacijos apie efektyvią darbo paiešką, pavyzdžiui, štai nuoroda į darbo paieškos vadovą: PDF. Tikiuosi ši informacija tau bus naudinga.
Tuo atveju, jei darbo pasiūlymų pagal tavo specialybę yra išties mažai ir tu neturi jokios kitos išeities kaip tik likti nemylimame darbe, siūlyčiau pažvelgti į situaciją iš kitokios – pozityvesnės – perspektyvos. Pasistenk įžvelgti teigiamas darbo šioje įmonėje puses, geriau pažinti kolegas ir atrasti kažką gero. Net ir menkiausia smulkmenėlė gali suteikti tau nors kiek malonumo atėjus į darbą. Taip pat svarbu neprarasti savo asmeninio gyvenimo – draugų, šeimos, laisvalaikio. Smagiai praleistas laisvas laikas gali kompensuoti visas tas darbo dienos kančias. Tikiu, kad atrasi dėl ko džiaugtis gyvenime, juk studijų laikais buvai labai laimingas žmogus.
Laiško pabaigoje rašai, kad nori patarimo. Bet juk tik tu viena žinai, kas tau yra geriausia. Svarbiausia įsiklausyti į savo vidinį balsą – ką jis tau kužda? Siūlyčiau pamėginti tokį pratimą. Paimk popieriaus lapą, ir surašyk visus įmanomus sprendimus šiai situacijai, visus, kokie tik ateina į galvą, nebijok pafantazuoti, rašyk viską, net jei tau atrodo visiška nesąmonė. Po to peržvelk šį sąrašą. Pamatysi, kiek iš tiesų yra sprendimų šiai situacijai. Gal net atrasi tai, ko anksčiau net nebūtum pagalvojusi. Dar svarbiau yra tai, kad esi visiškai laisva pasirinkti bet kurį iš šių sprendimų. Vėliau iš to sąrašo gali išsirinkti geriausius ir realistiškiausius sprendimus. Jei sunku apsispręsti, pamėgink apsvarstyti kiekvieno sprendimo pliusus ir minusus. Tikiuosi šis pratimas padės atrasti tau tinkamiausią sprendimą.
Linkiu visokeriopos sėkmės darbo paieškose ir laimės bei džiaugsmo asmeniniame gyvenime.
Kotryna Stupnianek | teipsiko.lt
Teisės psichologė
Iliustracija: pixabay.com
Panašu, jog atsakymas būtų sukurtas naudojantis algoritmu „1) Paimk klasikinį atsakymo šabloną, naudotą atsakymams jau šimtą kartų; 2) Pakeisk keletą žodžių; 3) Siųsk atsakymą”. Net neabejoju, kad kiekvienas skaitytojas, kuris kreipiasi su savo problemomis, norėtų, jog ir atsakymas būtų orientuotas į konkretų asmenį konkrečioje situacijoje, tuo pačiu metu suprantant, kad „stebuklų” sukurti nebendraujant su žmogumi realiai tikrai sudėtinga.
Sveika, suprantu kaip jautiesi, nes prieš gerą pusmetį pati taip jaučiausi. Nors pats darbas dar kažkiek ir patiko, bet požiūris į dirbančiuosius viską nustelbė ir veide nebeliko šypsenos, į darbą nesinorėjo eiti. Man bent pasisekė su kolektyvu… Buvo gaila palikti kolektyvą, tačiau pilna širdimi jaučiau, kad šis darbas ne man ir per daug atima energijos, net užsiimdama mėgstama veikla nebemokėjau ja džiaugtis, nebesugebėjau atsipalaiduoti… Ieškojau, koks darbas, veikla man patiktų. Bet nieko nesinorėjo… Pasiryžau išeiti iš darbo į nežinomybę, užsiregistruoti darbo biržoje, nors kai kam tai atrodė žeminantis dalykas. Dabar galiu pasakyti, kad reikia kuo mažiau klausyti kitų, geriau įsiklausyti į save – ko tuo momentu labiausiai trokšti. Aš troškau poilsio. Nuo visko. Du mėnesius net neperžiūrinėjau darbo skelbimų, nes buvau perdegusi. Gerai, kad esu taupi ir turėjau šiek tiek santaupų – įsigijau abonementą į baseiną, iki baseino nueidavau pėstute apie 3 km, kad tuo pačiu ir prasimankštinčiau. Sunkiausia buvo ignoruoti vidinį kritiką, kad va sėdžiu be darbo ir nieko neveikiu. Bet žinojau, kad man dabar būtent to ir reikia. Po išėjimo iš darbo kreipiausi į psichiatrą (dar dirbdama buvau nuėjusi pas psichologą, tačiau nepajaučiau, kad galiu jam atsiskleisti pilnai), nes niekad nebuvau patyrusi tokio nerimo dėl savęs – dilgsinčios kojos nuo menkiausios įtampos, pilna galva minčių, kurių prasmės nesupratau (atrodė galva pilna šiukšlių ir jokių nuorodų, ką daryti toliau). Galvą „prašviesinti” padėjo vaistai nuo nerimo ir baseinas. Jau po kokių dviejų-trijų savaičių pradėjau galvoti, ką norėčiau veikti toliau, kas teiktų man pasitenkinimą. Internete ieškojau informacijos apie vykstančius buhalterinius kursus (iš kažkur atsirado toks noras mokytis) ir taip viskas susidėliojo, kad po pusantros savaitės pradėjau juos lankyti (pinigų kursams paskolino tėvai). Po išėjimo iš darbo praėjus dviems mėnesiams pamažu atsirado noras pradėti dirbti; nors kursų dar nebuvau baigusi, bet atnaujinau savo CV ir užsisakiau, kad į el. pašto dėžutė siųstų darbo skelbimus. Nuotaika taisėsi, atsirado daugiau energijos, nors dar buvo likę įtampos. Galiu patvirtinti, kad kai žinai, ko nori ir kažką darai – žengi pirmą žingsnį – visa kita susidėlioja savaime. Bedarbe buvau kokius keturis mėnesius. CV išsiunčiau gal tik kokius 7 kartus, bet sulaukiau vieno kvietimo į pokalbį, kuris tapo sėkmingas – aš įsidarbinau apskaitininke. Dabar jau baigėsi bandomasis trijų mėnesių laikotarpis ir aš nerandu būdų, kaip dar išreikšti dėkingumą Dievui už pagalbą ištverti sunkų laikotarpį, darbdaviams, kurie patikėjo manimi net ir neturinčia patirties ir naujam kolektyvui už tai, kad jis toks nuostabus :) buvę kolegos dabar mane pamatę sako, kad atrodau atsigavusi, visa švytinti, o aš pati matau, kad mano akys vėl laimingos ir besišypsančios. Į darbą važiuojant nuotaika tik kyla, o grįžus iš darbo nesijaučia nuovargis, nes dirbu tai, kas man patinka.
Ele, galiu pasakyti, kad tu jau žengei pirmą žingsnį, nes pripažinai sau, kad tave tavo darbas sekina. Ieškok žmonių, kurie tave palaikytų ir bėk kuo toliau nuo tokių, kurie stengsis tave sulaikyti nuo kardinalių sprendimų, gąsdins („o kas jei nerasi kito darbo”). Tikrai jokios gėdos nėra ieškoti pagalbos psichologo ar net psichiatro kabinete (poliklinikoje turėtų būti galimybė gauti jų konsultaciją nemokamai). Taip pat ieškok informacijos internete apie tai, kaip mintimis gali pakeisti savo gyvenimą, ar netgi nueiti į vykstančius Silva metodo užsiėmimus (tikrai verta investicija į save). Neseniai perskaitytos mintys – „tau tereikia išgyventi vieną dieną – nuo ryto iki vakaro” (mažiau rūpintis dėl ateities, daugiau daryti šiandien) bei „pačiomis sudėtingiausiomis gyvenimo akimirkomis tu būsi vienas” (taigi sprendimus priimi tik tu – ar tu renkiesi rizikuoti būti laimingu ar nerizikuoti ir likti ten pat kur esi). Jei netiki Dievu gali tikėti gamta, visata, net mokslu, nes viskas vistiek vyksta pagal tuos pačius dėsnius :) Sėkmės ;)