Priesakas mokytojui

Raghav Modi / Unsplash

Abul Faradžas Bar Ebrėjus (1226-1286) – Sirijos viduramžių literatūros klasikas, mokslininkas-enciklopedistas. Gimė žymaus gydytojo šeimoje. Tėvai davė sūnui platų ir visapusišką išsilavinimą. Abul Faradžas studijavo mediciną, teologijos mokslus ir filosofiją, išmoko daug kalbų – arabų, persų, graikų, senovės hebrajų, mongolų ir armėnų. Įšventintas į jakobitų vienuolius (Sirijoje V a. įsteigta Rytų krikščionių bažnyčia, vėliau atkurta Jakobo Borodijo).

Jo literatūrinį palikimą sudaro daugiau kaip trisdešimt knygų, tai prozos ir poezijos kūriniai, filosofijos, medicinos, istorijos, astronomijos bei kitokie traktatai. Buvo talentingas rašytojas ir mokslininkas eruditas, įžvalgiai perteikęs savo laikmečio gyvenimo būdą, papročius, kultūrą ir socialinius santykius.

Paskutinis A. Faradžo veikalas – „Įdomių istorijų knyga“, kuriame jis surinko graikų, persų, indų, žydų, krikščionių, musulmonų išminčių ir tiesiog mokytų žmonių pasakojimus. Tai gausybė įdomių istorijų, savo taikliu vaizdingumu, sąmoju, įžvalgų blyksniais stebinančių mus dar ir šiandien, praėjus veik aštuoniems šimtams metų.

„Aš norėčiau, kad šioje knygoje būtų sudėti pasakojimai, praskaidrinantys protą ir numaldantys širdies skausmą bei sielvartą. Tegu ji bus kenčiančiųjų paguoda, sudužusių širdžių gydomasis balzamas, mėgėjų patarinėti vadovas ir geriausias aštrialiežuvių draugas“, – rašo savo pratarmėje autorius.

Knygoje gausu minčių įvairiomis temomis, bet ši santrauka, konkrečiai, yra parinkta siekiant palengvinti darbą pedagogams ir tiesiog visiems ugdomąjį darbą dirbantiems žmonėms.


„Priesakas mokytojui“
Kartą vienas karalius taip prisakė savo vaikų mokytojui:

– Pirmiausia būk reiklus sau ir tik paskui mano vaikams, nesgi jų akys nukreiptos į tave. Išmokyk juos šventojo rašto, papasakok jiems apie pranašus ir valdovus.

Bet negąsdink jų mano pykčiu. Įsitikinę, kad tu nieko negali jiems padaryti, jie pradės šaipyti iš tavęs. Neversk jų be saiko mokytis, kad jie nepradėtų nekęsti mokslo. Bet ir nepiktnaudžiauk savo pareigomis, kad jie neįprastų tinginiauti.


„Pedagoginis metodas“

Mokytojas dažnai dėdavosi sužinąs kažką naujo iš savo mokinių atsakymų. Jo paklausė:

– Argi žmogus, toks kaip tu, gali ko nors kitus išmokyti?

Jis atsakė:

– Žinoma, aš tą dalyką išmanau geriau, negu mokiniai, bet aš noriu, kad jie patirtų malonumą mokyti kitus, dalintis žiniomis. Tuo ir skatinu juos geriau mokytis.


„Trys naudos“

Kartą mokytas žmogus pasakė:

– Trys žmonių kategorijos turi abipusę naudą: tas, kuris moko (jis gauna užmokestį), tas, kuris mokosi (jis įgyja žinių), tas, kuris tuo metu dalyvauja (jis prisimena). Tačiau tas, kuris nori mokyti tik dėdamasis išmanąs, niekam neduoda jokios naudos.


„Kapitalas ir palūkanos“

Mokytas žmogus kalbėjo:

– Mintys, sukauptos knygose, bus tavo kapitalas, o mintys, kurios po to kils tau pačiam – yra to kapitalo palūkanos (procentai).


„Gyvybinga mokymosi jėga“

Išminčius pasakė:

– Siela be išminties – negyva. Įgavusi mokslo žinių, ji atgyja kaip sausa žemė, ant kurios pliūptelėjo lietus.
[Tuo veikiausiai norėta pasakyti, kad platesnis žinių akiratis padeda įveikti gyvenimo sunkumus ir taip augti bei džiaugtis gyvenimu]


„Apie mokytojų kovą su mokiniais“

Kartą Aleksandras Makedonietis ruošėsi žygiui prieš amazones ir sau svarstė:

– Jeigu aš nugalėsiu – mano šlovė nepadidės, o jeigu jos nugalės mane, tai bus didžiulė gėda. Kalbės, kad didįjį Aleksandrą sumušė moterys.

Ir šį žygį jis atšaukė.


„Patarimas valdovams“

Valdovas, sugalvojęs visus savo pavaldinius padaryti gerais žmonėmis, pirmiausia pats turi tapti geru žmogumi. Kitaip jis prilygtų keistuoliui, kuris sugalvojo ištiesinti kreivą šešėlį, neištiesinęs daikto, metančio tą šešėlį.


Vienas išminčius mokė:

– Venkite savo neapykantą kreipti į tuos, kuriais jūs nepajėgsite atsikratyti.


Kartą gyvenimo matęs žmogus pasakė:
– Neniekink mažų žmonių – jie gali padėti tau iškilti.


„Kaip paskirstyti laiką?“

Žmogus pasakė savo sūnui:

– Suskirstyk savo laiką į tris dalis. Vieną dalį paskirk saviugdai, kitą – darbui, trečią – poilsiui. Ilsėdamasis puoselėk savo kūną. Jeigu tu niekinsi poilsį – negalėsi daryti likusių dviejų dalykų.


Parengė Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.