Lošimas patenka į sunkiausiai gydomų priklausomybių penketuką, o įsitraukimą į azartinius žaidimus labai lemia amžius – nereikėtų kviesti vaikų ir paauglių žaisti kortomis, nes tai keičia jų vertybių sistemą. Taip sako Lošimų priežiūros tarnybos psichologas Olegas Mackevičius. Anot jo, priklausomybės vystymąsi lemia ir trukmė tarp lošimo pradžios ir rezultato – loterijos pabaigos tenka laukti savaitę, bet kitaip būna lošiant automatais.

– Ar priklausomybė nuo lošimų Lietuvoje – problema?

– Pasigendame tyrimų, kurie leistų pasakyti, koks Lietuvoje lošėjų procentas. Lošimų priežiūros tarnyba nuo 2004 m. priima prašymus dėl savęs apribojimo nuo azartinių lošimų. Šiandien turime 4545 tokius prašymus. Manau, kad tai didelis skaičius ir reikėtų tuo susirūpinti.

Tai sudėtingas sutrikimas ir ne visi žmonės jį pastebi patys. Artimieji to dažnai taip pat nepastebi ir kai žmonės ateina ieškoti pagalbos, jie jau būna pakliuvę į gana didelę problemą. Kaip ir bet koks sutrikimas, priklausomybė nuo lošimų turi etapus, fazes, o pats sunkiausias dalykas, žinoma, yra priimti faktą ir gydytis.

– Kokie žmonės dažniausiai turi potraukį lošti?

– Nė vienas nėra apsaugotas. Negalima sakyti, kad tai, pavyzdžiui, asocialūs asmenys ar, priešingai,  ypač protingi, ar dar kitokie. Vienintelis dalykas, kurį žinome, – pažeidžiamesni yra vyrai. Vienas iš rizikos veiksnių yra amžius.

Kuo anksčiau pradedama lošti, tuo didesnė tikimybė, kad bus įsitraukta. Kalbant apie pasaulinę statistiką, vyrauja tokie skaičiai – ši priklausomybė būdinga 0,2–4 proc. suaugusiųjų, 2–6 proc. paauglių.

– Kada ir kaip pradedama lošti?

– Pradžia visada būna paprasta. Žinoma, užuomazgos gali atsirasti ir vaikystėje ar paauglystėje. Remdamasis savo patirtimi, galiu pasakyti, kad vaikystėje ir paauglystėje buvau gana azartiškas. Tie kortų žaidimai kažkaip buvo skatinami šeimoje ir tai viena pagrindinių klaidų.

Neturėtume aktyviai skatinti vaikų žaisti kortomis už kažkokį atlygį, pinigus. Taip kinta vertybinė sistema, o vaikas ar paauglys nėra pasirengęs kritiškai vertinti lošimo. Atrodo, kad jei man neblogai sekasi, turbūt galiu visai sėkmingai lošti. Pradžia yra smagi, įsitraukiama, vėliau tai tampa įpročiu ir priklausomybe. Atrodo, kad galima tai sustabdyti, juk lošimas – ne alkoholis ar psichotropinė medžiaga. Tarsi nėra ko mesti, tereikia sustoti lošti.

– Tačiau lošimai – legalus verslas, ar ne?

– Taip, tai verslas, tačiau nereikia pamiršti, kad tai specifinis verslas, kaip ir alkoholio ar tabako pramonė. Tai taip pat specifiniai verslai, paliekantys erdvę vystytis priklausomybėms. Visa tai uždrausti – vienas lengviausių sprendimų. Manau, kad didelė problema Lietuvoje yra viešumas ir prevencija.

Suformuojama problema ir vėliau, jau nuėjus gydytis, ieškoma sprendimo. Jei parengtume jaunąją kartą ir tėvus, kad šie galėtų kalbėtis su vaikais apie lošimo problemas, tokios sąlygos nesusidarytų.

Nuostatas, kad azartinis lošimas – pramoga, reikia keisti. Turime įvertinti, ar pramoga netampa problema. Reikia atkreipti dėmesį į save patį – emocijos ir jausmai tam ir duoti, kad parodytų, jog kažkas negerai.

Galima prisiminti, pavyzdžiui, aktyvų poilsį. Kai kelias dienas žygiuojame, keliaujame, grįžtame pavargę, bet jaučiamės laimingi, juntame pakilumą, pasitenkinimą. Jei po kelių valandų lošimo grįžtame susierzinę, įsitempę, supykę, akivaizdu, kad pramoga netinkama ir pats laikas sustoti.

Tačiau informacijos apie tai labai mažai. Programos, kurią vykdome nuo 2010 m., tikslas ir yra viešinimas. Reikia liautis kalbėti apie tai, kad lošimas – tik pramoga. Tai pramoga, galinti sukelti priklausomybę. Ne visiems, nes polinkį į priklausomybę turi ne 100 proc. žmonių, bet niekas juk nežino, kad yra saugus.

– Kaip atpažinti, kad artimasis turi priklausomybę?

– Sutuoktiniams tai atpažinti lengviau. Atsiranda tam tikrų nuotaikų pokyčių, vėliau – netikėti užtrukimai darbe. Galbūt atsiranda kažkokių bilietėlių, kvitų, kortelių su lošimo įstaigų pavadinimais. Tuomet galima užduoti klausimą, kas vyksta.

Žinoma, artimiausias priklausomybės draugas yra melas. Suprantama, kad asmenys tai slepia nuo artimos aplinkos, kiti žmonės apie tai sužino tik problemai įsivyravus. Kalbant apie paauglių lošimą, taip pat svarbu atkreipti dėmesį į nuotaikas, mokyklos nelankymą, lėšų atsiradimą. Arba priešingai – vaikas gali prašyti daugiau pinigų kažkokiems poreikiams, mokyklos būreliams ir pan.

Reikia domėtis ir rūpintis, kas vyksta. Jei kyla klausimų, kaip ir ką daryti, kviečiu susisiekti su mūsų tarnyba. Tiek aš, tiek kiti pasirengę kalbėti, atsakyti į rūpimus klausimus. Kad išsiaiškintume, kas vyksta, prisidėsime, kiek galėsime.

– Kuo skiriasi loterija ir lošimo automatai, kazino ir pan.?

– Reikėtų kalbėti apie tai, kas moksliškai parašyta apie įsitraukimą ir tai, kurie azartiniai lošimai turi didesnį poveikį. Rizika priklauso nuo to, kokia trukmė tarp lošimo pradžios iki rezultato. Kai nusiperkamas loterijos bilietas, rezultato laukiama savaitę. Tačiau dėmesį reikėtų kreipti į visas sritis, kurios gali įtraukti.

Loterijas gali matyti ir vaikai, ir paaugliai, tad šiuo atveju, Seimo nariams reikėtų užduoti klausimą, ką būtų galima daryti. Manau, kad jaunuoliams bet kokia lošimo forma – netinkama. Kalbant apie greitesnį įsitraukimą, aktualūs lošimo automatai, stalo žaidimų lošimas – laikas nuo lošimo pradžios iki rezultato yra sutrumpėjęs.

– Ar šios priklausomybės galima atsikratyti? Sakoma, kad jei jau tapai alkoholiku, būsi juo visą gyvenimą.

– Su priklausomybe nuo lošimų visiškai tas pats. Psichotropinės medžiagos ir alkoholis įtraukia gerokai greičiau, o lošimams reikia laiko. Tačiau lošimas patenka į sunkiausiai gydomų priklausomybių penketuką, kai alkoholis ir psichotropinės medžiagos atsiduria 7–8 vietoje.

Asmuo, priklausomas nuo azartinių lošimų, visada bus priklausomas, turės polinkį. Tačiau svarbiausia – laiku sustoti ir nebijoti kreiptis pagalbos, nes ji tikrai yra. Ir su šia liga galima susitvarkyti, gyventi visavertį gyvenimą.

– Kur reikėtų kreiptis žmonėms, turintiems priklausomybę arba įtariantiems, kad jų artimieji ją turi?

– Didmiesčiuose galima kreiptis į priklausomybės ligų centrus. Mūsų tarnyba taip pat pasirengusi konsultuoti šiuo klausimu. Galima susitikti individualiose konsultacijose arba paskambinti telefonais. Yra ir psichologinės pagalbos tarnybos. Reikia tik nebijoti ieškoti pagalbos.

Jurgita Čeponytė | LRT.lt

loading...