Priklausomybė nuo televizoriaus šiais laikais nebėra aktuali, nes norimas laidas ar filmus vaikai gali pasižiūrėti kompiuteryje. Taip sako medicinos psichologė psichoterapeutė Gražina Sapegienė. Anot jos, dažnai tėveliai pagalbos kreipiasi dėl kitų priežasčių nei vaiko priklausomybė nuo kompiuterio, bet dažniausiai tai tebūna pasekmės.

– Gal nuo to ir pradėkime. Ar dažnai tėveliai skundžiasi tuo, kad vaikai per daug leidžia laiko prie kompiuterio?

– Tiesioginio nusiskundimo, kad vaikas priklausomas nuo kompiuterio ar kad labai draugauja su kompiuteriu, nėra. Kreipiamasi dėl kitokių problemų. Pavyzdžiui, vaikui sunku mokytis, jis praleidžia pamokas, pasireiškia nuotaikų kaita, sunku bendrauti, pastebimi pykčio epizodai, kitos problemos.

Bendraujant su vaiku ir tėvais paaiškėja, kad šalia viso to yra kompiuteris, kuris užima didelę vaiko gyvenimo dalį, su kompiuteriu prabėga daug laiko. Kaip draugavimo, bendravimo su kompiuteriu pasekmės išlenda visi minėti dalykai, dėl kurių tėveliai dažniausiai kreipiasi. Galima sakyti, kad keičiasi vaiko elgesys. Tėvelių akimis, vaikai tampa kažkokie kitokie.

– Ar dažni atvejai, kai vaikui daugiau tarsi nieko ir nebereikia?

– Taip, kompiuteris tam tikra prasme tampa geriausiu draugu. Tada vaikui mažiausiai reikia aplinkinio pasaulio, mažiausiai norisi bendrauti, ypač su tėvais. Netgi draugai išnyksta. Visas gyvenimas, visas veiksmas vyksta tik dėžėje ar planšetės ekrane.

– Visi mes iš dalies esame priklausomi nuo šių priemonių. Kuo skiriasi suaugusiojo priklausomybė ir vaiko ar paauglio?

– Negalėčiau sakyti, kad yra priklausomybė nuo kompiuterio, tos dėžės, įrenginio. Tai supaprastintas įvardijimas – priklausomybė nuo kompiuterio. Iš tikrųjų priklausomybė atsiranda nuo malonumo. To atsisakius netenkama smagi pramoga.

Esame priklausomi ne nuo tos dėžės, o nuo to, ką teikia buvimas su šiuo įrenginiu. Tai ir žaidimai, ir bendravimas, kitas pasaulis, savivertės suvokimas. Ten galima daryti tai, ką nori. Tu esi laisvas, stiprus, toks, koks tik norėtum būti. Toje erdvėje gali toks būti. Gyvenime yra šiek tiek kitaip.

Tame pasaulyje vaikas pradeda jaustis gerai, patenkina savo poreikius, kurių nepatenkina realiame gyvenime, pirmiausia, šeimoje. Jo akis užkliūna už kompiuterio teikiamų, sakykime, malonumų. Tada formuojasi ta priklausomybė, nes norisi pajusti tą gerą jausmą, būti svarbiu.

Taip formuojasi priklausomybė, bet ne nuo paties įrenginio. Viskas prasideda nuo vaikystės, santykių tarp tėvelių ir vaikų. Jeigu tarp jų nėra stipraus ryšio, vaikas visada ieškos būdo, kaip patenkinti savo poreikius. Kompiuteris – labai smagus dalykas, teikiantis daug malonumų. Juo naudojantis galima patenkinti tuos poreikius.

– Turbūt traukia ir tai, kad realybėje vaikas turi atsakomybių – namų darbai, namų ruoša, o virtualioje erdvėje jų nėra, gali tiesiog viską valdyti?

– Taip, tu esi valdovas – viskas, kas vyksta virtualioje erdvėje, priklauso nuo tavęs. Virtualioje erdvėje esi nemirtingas, gali valdyti situacijas, yra daugybė kitų dalykų, kurių nėra realiame pasaulyje.

Iš prigimties visi daugiau ar mažiau esame egoistai, visada stengiamės tenkinti savo norus ir poreikius. Kompiuteris, jo galimybės, kitos šių dienų technologijos padeda mums patenkinti daugelį savo poreikių. Pajautimas, kad toje erdvėje gali būti kuo nori, labai greitai įtraukia. Realybėje yra kitaip, todėl vaikas tiesiog pasineria į tą erdvę, kurioje jam gera, kuri iš pradžių teikia geras emocijas. Jis ten veikia tai, ką nori veikti, bet yra ir kita pusė, kai turime jau minėtas pasekmes.

– Ar šiais laikais dar vertėtų kalbėti apie priklausomybę nuo televizoriaus? Ar tai dar gali būti problema?

– Šiais laikais? Tikriausiai nelabai. Didžioji dalis laidų, programų yra kompiuteryje. Galbūt mažesnieji vaikai televizorių daugiau stebi, bet šiais laikais tėveliai net ir mažiems vaikams ne įjungia gražius multiplikacinius filmus per televizorių, bet tiesiog paduoda planšetę ar išmanųjį telefoną, kad vaikas pats juos įsijungtų ir žiūrėtų. Tokiu būdu tam tikra prasme prasideda toks vaiko supažindinimas su šiuo įdomiu įrenginiu – aš pats galiu įsijungti, susikurti, ką noriu. Šiai kartai televizoriai jau nelabai aktualūs.

– Yra nemažai vaikų, kurie auga su savo seneliais, nes jų tėveliai galbūt išvykę į užsienį. Turime pripažinti ir tą faktą, kad močiutės, seneliai nebūtinai gali pasiūlyti tiek įdomių žaidimų, kiek kompiuteriai. Ar jūs turėtumėte kažkokių patarimų vyresniajai kartai, kaip reikėtų elgtis? Per piktai elgiantis tą anūką turbūt kaip tik galima dar labiau atstumti.

– Ne tik vyresnei kartai. Apskritai ir tėveliams, ir seneliams reikėtų žinoti, kad su draudimais, bausmėmis, kažkokiais kategoriškais liepimais, nepasieksime to, ko norime. Vaikas mokosi ne iš įsakymų, o iš stebėjimo. Tai reiškia – kokio elgesio iš jo norime, pirmiausia turime savo pavyzdžiu parodyti. Tai vienas dalykas.

Kitas dalykas – kartų skirtumas. Galbūt vyresnei kartai, seneliams, gana sudėtinga suprasti, kad, kai jie buvo tokio amžiaus, kaip jų anūkai dabar, buvo visiškai kitos galimybės, kitas laikmetis. Šių dienų jaunimas labai smalsus, skubantis gyventi, norintis čia ir dabar viską turėti. Galbūt net galėčiau sakyti, kad jis neatsparus įtampai, stresui. Tada atsiranda problema, kad jie nori greitai gauti malonumą, jaustis gerai.

Konfliktas tarp kartų gali formuotis dėl noro greitai judėti į priekį. Vyresnės kartos atstovai atsimena, kad viskas buvo daroma pamažu, neskubant, todėl atsiranda toks kartų konfliktas. Be abejo, jei tėvai išvykę, palikę savo vaikus su seneliais, vaikai jaučia tuštumą dėl tėvų nebuvimo, konflikto su seneliais. Tada ta tuštuma užpildoma tuo, kas arčiausiai. Šiais laikais arčiausiai dažnai būna kompiuteris, kurį turi beveik visi vaikai.

– Kaip tiems seneliams elgtis? Kaži ar seneliams pavyks taip lengvai sudominti vaikus.

– Pirmiausia reikėtų priimti vaiką tokį, koks jis yra. Jis svarbus vien tuo, kad jis yra. Reikėtų nebandyti stengtis bet kokia kaina, bet kokiu būdu jo pakeisti. Kad pavyktų vaiką geriau suprasti, tie seneliai gali prisėsti šalia anūko, pažiūrėti, ką jis veikia, pabandyti paklausti. Jeigu vaikas žaidžia, galima pabandyti paklausti, apie ką yra tas žaidimas. Galbūt senelis ar senelė galėtų papasakoti kokią nors įdomią istoriją, kuri būtų įdomesnė nei tai, ką rodo kompiuteris.

Tiesiog derėtų prisiminti save, kokie buvote panašaus amžiaus, ką veikdavote, kaip jaunimas leisdavo laiką. Geriausia, kai nebandome iš savo, suaugusiojo, pusės auklėti, bet tiesiog patys bandome prisiminti, ką darėme tokiame amžiuje.

– O ką daryti, jei pamatysime, kad mūsų suvokimu tarsi nieko naudingo ten nėra? Pavyzdžiui, mums pasirodys, kad tie kompiuteriniai žaidimai duoda mažai naudos?

– Čia tas konfliktas ir iškyla. Mes stengiamės vaikams įrodyti, kad tai, ką jie daro, kuo jie užsiima, nėra prasminga, kad tai kažkas blogo. Bandome įteigti savo nuomonę ir savo pasirinkimą. Tai tas kartų konfliktas, suaugusiųjų ir vaikų konfliktas. Bet kuris vaikas nepriims to, kas brukama per prievartą.

Jeigu ir viena, ir kita karta pabandytų vieni kitus pažinti, jeigu vyresnieji pabandytų pažinti vaiko akimis, pasėdėti šalia, pasakyti savo nuomonę – man patinka ar nepatinka, suprantu ar nesuprantu, ką tu ten veiki – atsirastų dialogas. Mes pradėtume su vaiku kalbėtis. Čia tas vaikas ir pajustų, kad jis svarbus šalia jo esantiems suaugusiems vien todėl, kad jis yra.

Jeigu tie suaugusieji kreipia dėmesį ir domisi, ką vaikas veikia, kas jam įdomu, jis kitomis akimis pradės žiūrėti, nes dominamasi, kuo jis užsiima. Be abejo, tada galima ir savo nuomonę pasakyti, kažką patarti. Svarbiausia priimti vaiką tokį, koks jis yra, ir būti šalia jo, domėtis juo, kuo jis gyvena, kas jam įdomu, kas svarbu.

Richardas Jonaitis, „Paraštės“ | LRT.lt

loading...