Klausimas: Sveiki, man 24 metai ir aš apie pusantrų metų susitikinėju su vyresniu vyru. Viskas klostosi puikiai, jis labai supratingas, mylintis ir rūpestingas. Jis vienas iš nedaugelio man artimų žmonių, todėl esu gana priklausoma nuo jo.

Vienintelė problema yra ta, kad aš nepasitikiu juo, esu pavydi, šnipinėju jo daiktus, skaitau žinutes, bandau kontroliuoti . Taip buvo ne visą laiką – kai mes susipažinome, susitarėme, kad nebus nieko rimto, tiesiog susitiksime laisvalaikiu praleisti laiką be jokių įsipareigojimų (jo idėja). Jis, pirmus puse metų, susitikinėjo su kitomis merginomis, aš keliavau, taip pat susitikau su keletu kitų vaikinų. Nė vienas iš mūsų nesuko sau galvos. Apytiksliai po metų, jis man davė savo buto raktus, supažindino su šeima, draugais, tėvais, nusivežė atostogauti. Jo žodžiais, tai tapo rimta, tad aš turėčiau džiaugtis ir būti rami, tačiau gal kokį mėnesį ar du man vis sukasi galvoje mintys, kad jis ir toliau susitikinėja su kitomis ir panašiai. Jis mane įtikinėja, kad tik aš egzistuoju jo gyvenime ir kad apie metus laiko jis susitikinėja tik su manimi. Bet manęs vis neapleidžia tos baimės, kad pradžių pradžioje jis turėjo kelias drauges ir jo negraužė sąžinė…

Turbūt būtų verta paminėti, kad mano šeimoje santykiai buvo labai prasti ir konfliktiški, aš beveik nebebendrauju su savo tėvais ir tai mano pirma rimta draugystė.

Lauksiu Jūsų atsakymo,
Jolita (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Asta Petrauskienė

Sveika, Jolita,
Pasitikėjimas partneriu – vienas svarbiausių dalykų gražiuose ir sėkminguose santykiuose. Iš trumpo laiško labai sunku suprasti kur problema: jūsų pačios viduje ar santykiuose.

Iš šalies gali atrodyti, kad objektyvių problemų lyg ir nėra. Pradžioje buvo nerimta, abu susitikinėjote su kitais, paskui tapo rimta, jis pasirinko jus. Tarsi turėtų sekti „ir jie ilgai ir laimingai gyveno“. Tačiau santykiais džiaugtis jums neišeina.

Vaikiną apibūdinate kaip supratingą, mylintį ir rūpestingą. Tai labai svarbios savybės. Tačiau vis tiek nesijaučiate saugi, nors jis neduoda (?) pagrindo juo nepasitikėti. Ar tikrai neduoda? Atsakykite sau į klausimus: ar jo žodžiai sutampa su darbais? Ar su jumis elgiasi vienodai gerai – ir namuose, ir viešose vietose? Ar nežvilgčioja į telefoną ir periodiškai nenueina į kitą kambarį? Ar nekrūpteli, kai paimate į rankas jo telefoną ar netyčia žvilgterite į jo atidarytą Facebook‘o langą? Ar nepagaunate jo meluojant ir išsisukinėjant? Jei atsakymai neigiami, manau, galite nusiraminti.

Visgi prieš tikrindama paklauskite savęs, kam jums to reikia? O jei sužinosite, kad susitikinėja ir su kitomis, ką su ta informacija darysite? Paliksite jį, pakelsite sceną ar tiesiog dar labiau kankinsitės?

Bet problema gali būti (greičiausiai taip ir yra) jumyse. Sakote „esu gana priklausoma nuo jo“. Kitaip tariant, į vaikiną žiūrite kaip į tam tikrą donorą, kuris privalo būti su jumis ir elgtis bei jaustis pagal jūsų norus. Užpildyti sielos tuštumas. Kurių, beje, ir deja, niekuomet niekas iš išorės neužpildys.

Priežastį beveik pati nurodėte laiško pabaigoje – jūsų santykiai su tėvais buvo ir yra problemiški. Tai, ką išgyvename vaikystėje, tokius jausmus atsinešame į poros santykius. Moterys, kurių tėvai nesutarė ir nemylėjo vienas kito, vaikystėje jautėsi nesaugiai, santykiuose su vyrais pasąmoningai ieško panašių jausmų. Ir toliau santykiai dažniausiai rutuliojasi pagal vieną iš dviejų scenarijų. Pirmas variantas – jos sutinka ir įsimyli tokį vyrą, kuris tuos jausmus jai ir suteikia. Antras variantas – jos sutinka gerą, mylintį, pagarbų vyrą ir ima elgtis neadekvačiai. Ir pabaiga būna liūdna – jos arba elgiasi taip tol, kol vyras neapsikentęs pabėga, arba iš jo suformuoja nevykėlį, arba pačios tokį vyrą palieka, nes nepakelia ramybės ir harmonijos. Jų sielos žaizdos veržiasi į viršų ir ieško kas dėl jų yra kaltas.

Kai vėl ateis šios baimės ir nepasitikėjimas, nepulkite kraustyti jo kišenių. Geriau užsidarykite viena kambaryje, išjunkite telefono garsą ir su savimi padirbėkite. Leiskite baimei ir nerimui būti.

Išjauskite iki galo. Sutelkite dėmesį į šį jausmą ir klauskite savęs, ką man tai primena iš vaikystės? Stebėkite kokie jausmai, prisiminimai, vaizdiniai ateis. Leiskit jiems būti. Išjauskite savo vaikystėje užslopintą skausmą. O paskui jį paleiskite. Pasikalbėkite su vaikinu, paprašykite, kad jūsų šnipinėjimo jis nepriimtų asmeniškai, paaiškinkite, iš kur tai ateina. Tikėtina, kad jis supras.

Jei norite sukurti laimingus santykius, pirmiausia turite pati tapti laiminga. Ne dėl to, kokį vaikiną turite. Bet dėl to, kad jums gera pačiai su savimi. O tada jau spręskite ką daryti toliau – tęsti santykius ar palikti ir ieškotis tokio, kuriuo galėtumėte pasitikėti.

Psichologė Asta Petrauskienė | psichologijoscentras.lt
Tel.: 8-674-25549

Šias ir kitokias problemas gvildensime audio seminarų cikle „Kaip rasti SAVĘS vertą vyrą?“

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!