Naratyvinė terapija: problemos atskyrimas (Eksternalizacija)
„Pats asmuo nėra problema. Problema yra problema“
(„The person is not the problem. The problem is the problem“)
Michael White
Eksternalizacija arba problemos atskyrimas nuo žmogaus – viena esminių naratyvinės terapijos prielaidų.
Tai, kaip mes kalbame apie savo problemas, kaip apie jas pasakojame, lemia ir mūsų požiūrį į jas, santykį su problemomis. Naratyvinė terapija teigia, kad kiekviena problema tėra problema, tai nėra pats (visas) žmogus.
Vadinasi, dėmesio centre atsiduria būtent asmens santykis su sunkumu, problema. Jei su problema susitapatinama, ji tampa asmenybės dalimi („esu depresiškas“, „esu tingi“) ar yra pasisavinama („mano liga“). Tai apriboja asmens pastangas kažką daryti, įveikti sunkumą, būna daug sunkiau sumažinti problemos daromą įtaką. Tampa tarsi savaime aišku, kad „toks jau aš esu“, „tai mano asmenybės dalis“ (pavyzdžiui, tingumas, silpnumas), „mano charakteris“ – ir nieko nepadarysi: argi gali žmogus imtis veiksmų prieš save patį?
Eksternalizacija – tai alternatyvus požiūris į problemą, jos atskyrimas nuo žmogaus. Visų pirma, stengiamasi kitaip įvardinti: „ši depresija“, „tas sunkumas“ ir pan. Tai kalbinis „triukas“, leidžiantis į problemą pažiūrėti iš šalies, suteikiantis distanciją. Asmuo gali apibūdinti savo poziciją problemos atžvilgiu, santykį su ja („nekenčiu“, „mane erzina“). Būtent požiūris į problemą, santykis su ja gali būti vertinamas ir dėl to deramasi – bet ne dėl elgesio.
Taip pat žmogus gali užimti eksperto poziciją – tik jis vienas žino, kokia iš tiesų yra problema, kas nutinka, kokia jos įtaka ir kt. Atveriama galimybė plačioms, turtingoms istorijoms, sąsajoms su platesniu kontekstu: vertybėmis, norais, svajonėmis. Asmuo nebe susiliejęs su problema, o jos opozicijoje.
Jei problema lieka kaip asmenybės dalis, tai kelia riziką, kad santykis su ja liks neaiškus, todėl galima manyti, kad problemos įtaka (efektas) yra asmeninė nesėkmė, o ne tiesiog gyvenimo ir pastangų aplinkybės.
M. White išskiria keletą eksternalizacijos privalumų:
• Mažina neproduktyvų konfliktą.
• Griauna nesėkmės, kaltės jausmus
• Vienija šeimą kovojant prieš problemą ir jos pasekmes (atsiranda bendri konkretūs tikslai, prieš ką norima kovoti).
• Atveria naujas galimybes veikti.
• Atveria efektyvesnius ir mažiau stresą keliančius požiūrius į problemas.
• Pristato galimybes dialogui, o ne monologui apie problemą.
Problemos atskyrimo (eksternalizacijos) procese išskiriami keturi pagrindiniai etapai:
1. Problemos (sunkumo) įvardijimas. Šiame etape svarbu išgirsti ir įvardinti esamą problemą šeimoje naudojamais žodžiais.
2. Problemos įtaka gyvenimui – tyrinėjama, kokią įtaką šis sunkumas daro asmens gyvenimui (įvairioms gyvenimo sritims: santykiams namuose, darbe, mokykloje, su draugais, santykiui su pačiu savimi, kaip lemia svajones, viltis, vertybes ir kt.).
3. Įvertinama problemos daroma įtaka – asmuo kviečiamas išsakyti savo požiūrį, vertinimą, ar ta įtaka jam patinka, ar nepatinka ir t. t.
4. Asmens vertinimo pagrindimas – gilinamasi, kiek išsakytas vertinimas atitinka žmogaus vertybes, įvaizdį apie save. Kalbama apie ketinimus, norus ir kiek tam padeda, o kiek trukdo esama problema.
Žemiau pateiktas eksternalizacijos interviu pavyzdys:
Pagal: Aušra Pundzevičienė, Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė. Sisteminis šeimos konsultavimas: į šeimą orientuota praktika. Metodinis leidinys, 66-67, 96-97 psl. ppkc.lt | facebooke’e
Foto: Vidar Ringstad
