Prof. dr. Aldona Vilkelienė apie kultūrų įvairovę muzikos terapijos praktikoje, tyrimuose ir edukacijoje

0

 

LEU prof. dr. Aldona Vilkelienė su kongreso prezidentu prof. dr. Gerhard Tucek

Keturioliktasis pasaulinis muzikos terapijos kongresas Vienos muzikos, atlikimo menų ir Kremso taikomųjų mokslų universitetuose sulaukė daugiau nei tūkstančio dalyvių (klausytojų ir pranešėjų) iš 45 pasaulio šalių, atstovaujančių visiems pasaulio kontinentams. Šį kartą, kaip ir prieš trejetą metų Seule (P. Korėja), kongrese mokslinį pranešimą skaitė ir savo šaliai atstovavo Lietuvos edukologijos universitetas (LEU).

Kongreso tema nurodo, kad į muzikos terapiją bus žvelgiama iš multikultūrinės perspektyvos, siekiant išsiaiškinti, kaip atsiskleidžia kultūros vertybės, teikiant muzikos terapijos paslaugą ar tyrinėjant, kaip ši ganėtinai jauna, bet vis stiprėjanti mokslo sritis praturtina visuomenės sveikatos sąvoką ir sustiprina socialinį pačios terapijos aspektą. Ilgą laiką visuomenėje vyravo objektyvaus gyvenimo kokybės vertinimo požiūris. Tik pastaraisiais metais daugiau atsižvelgiama į subjektyviuosius žmonių vertinimus, asmeninę gerovę. O kokia yra gyvenimo prasmė ir prioritetai, kuomet žmogus patenka į sudėtingą situaciją, apribojančią jo mobilumą, komunikavimą, pakeičiančią jo fizinį pajėgumą, sveikatos būklę, ryšį su visuomene?

Atsakymo į kongreso klausimus ieškota atliekant bendrą tyrimą drauge su medikais. Jau keletą metų drauge su kolegomis muzikais lankomės Alytaus medicininės reabilitacijos ir sporto centre, Alytaus S. Kudirkos ligoninės reabilitacijos ir paliatyviosios slaugos skyriuje, organizuojame relaksacinės muzikos popietes neįgaliesiems. Kai Alytaus miesto savivaldybė pritarė šeštus metus besitęsiančio projekto „Gydančioji muzikos galia“ finansavimui, parengėme kanklių, liaudies dainų, muzikavimo grupėje programą, lankome ligonius.

Šių muzikinių užsiėmimų, kuriuose taikomi muzikos terapijos metodai, pagrindu drauge su Alytaus medicininės reabilitacijos ir sporto centro vadovu doc. dr.  J. Jakučiu buvo atliktas tyrimas ir parengtas mokslinis pranešimas apie tai, kaip atsiskleidžia žmogaus požiūris į gyvenimo kokybę, kas jam šiuo sunkiu reabilitacijos laikotarpiu yra svarbiausia. Žinoma, skaitytojas sakytų, kad svarbiausia yra sveikata,  gydytojų priežiūra. Tai tiesa, tačiau alternatyvūs reabilitacijos metu taikomi metodai, muzika, jos klausymas, dainavimas drauge ypač sudėtingu pacientui laikotarpiu yra ganėtinai netradiciški, tačiau atskleidžia kitus vertybinius prioritetus ir paverčia šių vertybių hierarchiją reliatyvia.

Straipsnį tema „Žmonių, patyrusių insultą, asmeninė gyvenimo prasmė muzikos terapijos kontekste“ kongreso mokslinis komitetas įvertino teigiamai, todėl buvome pakviesti skaityti trisdešimties minučių pranešimą pasaulinei auditorijai. Įdomu, kad po 3 metų, po kongreso Seule, Vienoje teko ne tik vėl sutikti draugus ir kolegas muzikus iš JAV, Izraelio, Tailando, Suomijos ar Australijos, bet ir palyginti pasiekimus muzikos terapijos mokslo srityje. Austrijoje vykusiame kongrese, palyginus su Seulu, skambėjo naujos temos: kaip muzika gali „prislopinti“ antisocialumo reiškinius, kokia yra paauglių klausoma muzika (jos įtaka), kaip muzikos terapeutus, dirbančius klinikinį darbą, aktyviau įtraukti į mokslinių tyrimų sritį, ko reikia pasimokyti iš tų šalių patirties (Jungtinė karalystė, Austrija ir Latvija), kurios jau turi muzikos terapeuto profesijos įstatymą, kaip susisieja specialusis muzikinis ugdymas mokyklose ir muzikos terapija. Ir dar daug „kaip“. Šios temos aktualios ir būsimajam muzikos mokytojui, dirbančiam inkliuzinio (įtraukiojo) ugdymo sąlygomis. 

Spalvingo pasaulio atsakymai: krokodilai, abrikosai ir balandžiai

Kultūrų įvairovė atsiskleidė ne tik pranešimuose, bet ir asmeniniuose pokalbiuose. Vienam iš tokių „kaip“ pabandžiau rasti atsakymą, kalbėdama su muzikos terapeute dr. Sumaty Sundar iš Indijos, kuri yra Pasaulio muzikos terapijos kongreso tarybos narė, atstovaujanti Pietryčių Azijai. Prieš 3 metus ji buvo ką tik palikusi pelningą darbo vietą Delio banke ir svajojanti įkurti muzikos terapijos mokyklą. Dabar ji – muzikos terapijos magistrė, privačios muzikos terapijos mokyklos vadovė. „Sumaty, – sakau jai, – per tokį trumpą laiką tu pasiekei labai daug. Čia, Lietuvoje, labai daug energijos iššvaistoma, kovojant už savo idėjas, diskutuojant vieniems  su kitais…“ Ji pasižiūri, nusišypso ir sako: „Žinok, yra žmonės, vilkai ir krokodilai. Tu pas juos neik… Kam eiti pas krokodilus? Eik pas žmones…“ Indiška išmintis nenuginčijama.

Savaitė kongrese – tai daugybė seminarų, pranešimų, nuotraukų, konspektų, naujų knygų, ryšių su kolegomis mokslininkais ir muzikantais. Tai nepakartojami kultūriniai įspūdžiai. Šį kartą Austrija mane nustebino savo abrikosų festivaliu. Kai lankiausi žemutinės Austrijos miestelyje Kremse, dėmesį patraukė oranžine spalva pasipuošę gatvės prekeiviai, daugybė spalvingų palapinių, pintose kraitelėse oranžinių abrikosų, sulčių, likerio ir kitų skanėstų, pavyzdžiui, knedlių, įdarytų abrikosų džemu, kuriais buvo vaišinami praeiviai.

Prie manęs priėjo kongreso dalyvė Ania. Ji manęs klausinėjo apie Lietuvą, sakėsi turinti giminių Minske. „Gal norite pasikalbėti rusiškai?“ – paklausiau. „Na, taip, – skubiai atsakė Ania. – Juk neturiu namuose tiek daug galimybių, kiek norėčiau“. Kalbėjomės. Ania sakė, kad sutuoktinis suabejojo, ar ji turinti teisę atstovauti Bahreimui. Jie kelerius metus gyvena šioje šalyje. Prieš tai gyveno Kanadoje, turi Kanados pilietybę. Ania yra baltarusė. Jos vyras alžyrietis. „Pati nežinau, kuriai šaliai atstovauti“, – gūžtelėjo pečiais pašnekovė.

Kiekviena šalis savaip spalvinga. Tą gali pajusti pasaulinės reikšmės kongrese, tačiau viena tema buvo suprantama vienareikšmiškai, t. y. gyvybė, gyvenimas, taika. Pranešimų temose dažnai mirgėjo teiginiai apie karių, patyrusių psichologines traumas karo lauke, pabėgėlių nuotaikas, sudėtingomis ligomis sergančių ligonių gydymą muzikos terapijos metodais, mirštantiems taikomus muzikinės terapijos metodus. Kongreso dalyviai aplankė karikatūrų muziejų Kremse, kuriame subtiliai pasišaipoma iš pasaulio politikų, jų daugialypių strategijų. Vienoje karikatūroje pavaizduotas supančiotas ir surištas baltas taikos balandis, skraidinamas lėktuvu su užrašu „NATO“, verčia prisiminti ir palyginti dviejų kongresų uždarymo ceremonijas. 2011 m. kongrese skambėjo Maiklo Džeksono daina „Išgydyk pasaulį“ („Heal the world“). Šį kartą argentinietės muzikos terapeutės Cerol skambinimas varpais, kreipiantis į kiekvieną pasaulio kontinentą atskiru dūžiu,  priminė būties trapumą ir žmogiško jautrumo galią.

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here