Menas palieka pėdsakus ir medicinos terminologijoje. Tai – eponimai, asmens ar daikto vardas, pagal kurį kas nors pavadinama. Visi girdėjome Cezario pjūvį, Achilo kulną, Veneros ligas ir pan. Medicinos praktikoje pasitaiko psichikos sutrikimų, atsirandančių kelionėse, lankantis muziejuose ir žiūrint į meno kūrinius. Šie sindromai pavadinti literatūriniais, antikiniais, geografiniais eponimais.

Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės Bendruomenės ir biopsichosocialinės psichiatrijos skyriaus vedėja Danguolė Regina Survilaitė tuo domisi jau daugelį metų. Ji sako, kad daugelio šių sutrikimų nėra statistinėse ligų ir sutrikimų klasifikacijose. Kai kurie jų pavadinimai tampa bendriniais žodžiais (tarkim, donžuanas, barbė), o pasirodę spaudoje, jie labai greitai virsta filmais, spektakliais ir pan.

apsauga-stebejimas

Klasta geležinkelio stotyje

Dažniausiai mūsų kelionės, į kurias išsiruošiame ne savo transportu, prasideda ir baigiasi oro uostuose, geležinkelio ar autobusų stotyse.

Gydytoja D. Survilaitė pasakojo, kad psichiatrai seniai žino vadinamąjį geležinkelio paranoidą (psichikos sutrikimą), kai ir sveiki žmonės, atsidūrę neįprastoje ar kitakalbėje aplinkoje, ima kliedėti, jog juos kažkas persekioja, bando apiplėšti, kėsinasi į gyvybę ir pan. Įprastai tokie žmonės būna pervargę ar ilgai nemiegoję, vartoję nemažai alkoholio. Šie psichikos sutrikimai gali trukti vieną dvi paras ar kelias valandas. Tačiau, gydytojos teigimu, dabar, kai traukiniai nebėra egzotiškas dalykas, geležinkelio (dar vadinamas kelionės ar situacijų) sindromas nustatomas gana retai.

Šis reiškinys dar vadinamas rusų psichiatro Žislino išorinės aplinkos paranoidu, nes 1931 m. pirmą kartą jis aprašė šį sutrikimą

Tarp dangaus ir žemės

Atrodytų, lėktuvai taip pat nebėra retenybė. Tačiau keliautojus vis dar apima ir oro uosto sindromas. Psichiatrė pasakojo, kad jo apimtiems žmonėms sunku susigaudyti oro uoste, jie blaškosi, pamiršta, iš kur ir į kur vyksta, kartais net nežino, kas jie tokie. D. Survilaitės teigimu, suteikus pagalbą, pailsėjus tokių keleivių būklė pagerėja gana greitai.

Psichozės reiškiniai išsivysto dėl to, kad žmonės negali susikalbėti, nes nemoka kalbos, juos gali trikdyti išsiskyrimas su artimaisiais ar triukšminga aplinka, daug svetimų žmonių. Kita vertus, pasak gydytojos, ne vienam ir pati kelionė jau yra didžiulis stresas.

Sutrikimą aprašė S.Šapiras praėjusio amžiaus 8 dešimtmetyje. Jo teigimu, nestabiliems žmonėms, kurie atsiduria dideliuose oro uostuose, gali atsirasti psichikos sutrikimų reakcijos: trumpalaikės, psichozinės ir neurozinės.

Déjà vu

XIX a. prancūzų rašytojas Stendalis lankėsi Italijoje, Florencijoje. Knygoje „Neapolis ir Florencija: kelionė iš Milano į Redžiją“ jis aprašė savo svaigulį, kuris jį apėmė žiūrint į garsiąsias Džioto (Giotto) freskas bei garsių žmonių antkapius šv. Kryžiaus bazilikoje. Jam tiesiog slydo žemė iš po kojų: „Aš patyriau savotišką ekstazę nuo minties, kad esu Florencijoje, greta didžiųjų žmonių, kurių antkapius pamačiau. Paskendęs apmąstymuose apie stulbinamą grožį… pasiekiau tašką, kuriame netikėtai susiduria su dangiškais pojūčiais… Viskas taip gyvai kalbėjo mano sielai. O, jei tik galėčiau tai užmiršti. Patyriau smarkų širdies plakimą, tai Berlyne vadina „nervais“. Mano gyvybė seko. Aš vaikščiojau bijodamas suklupti.“ (Iš anglų k. vertė D. Survilaitė).

Psichoterapeutė D. Survilaitė pasakojo, kad 1979 m. Stendalio vardu pavadintas sindromas, kuris atsiranda žiūrint į meno kūrinius, ypač jei jie žinomi ar nepaprasto grožio. Taip pat šis sutrikimas atsiranda tuomet, kai siekiama pamatyti kuo daugiau ar persisotinama gamtos vaizdais.

Stendalio sindromas pasireiškia galvos svaigimu, dažnais širdies plakimais, dusuliu, sumišimu, déjà vu (pranc. „jau matyta“ arba paramnezija, t. y. pojūtis, kad kažkas jau išgyventa ar matyta anksčiau, nors tai vyksta pirmą kartą) jausmu ar net haliucinacijomis. Jis gali trukti kelias dienas.

Šį sutrikimą aprašė italų psichiatrė Graciela Magerini. Ji teigė, jog italai ir japonai yra atspariausi šiam sindromui. Pirmieji dėl to, kad pripratę prie meno ir net nuo jo pavargę, o antrieji – labai organizuoti, jie ilgai nebūna muziejuose. D. Survilaitė pridūrė, kad Stendalio sindromas gali pasireikšti labai jautrioms, intelektualioms asmenybėms.

Pasak gydytojos, viešai paskelbti eponimai išpopuliarėja per meno kūrinius. 1996 m. Italijoje sukurtas psichologinis trileris „Stendalio sindromas“. (rež. D. Argentas), o traukinys „Paryžius-Venecija“ rašytojo garbei pavadintas „Stendalio ekspresu“.

Clocks

Pasireiškia tik japonams

Italijai japonai atsilaiko, tačiau juos nuginkluoja Paryžius. Išskirtinai tik jiems, dirbantiems ar atostogaujantiems Prancūzijos sostinėje, atsiranda psichikos sutrikimas, pavadintas Paryžiaus sindromu. D. Survilaitė pasakojo, kad pirmą kartą jį 2004 m. aprašė A. Viala Prancūzijos psichiatrijos žurnale „Nervure“. Šis sutrikimas vertinamas kaip kultūrinis šokas ir priskiriamas Stendalio sindromo atmainai (pranc. syndrome du voyageur – keliautojų sindromas). Paryžiuje kasmet apsilanko apie 1 mln. japonų, dvylikai iš jų nustatomas Paryžiaus sindromas. Įdomu, kad dažniau – moterims.

Paryžiaus sindromas pasireiškia nerimu, kartais – net pykinimu ar padidėjusiu prakaitavimu, sutrikusiu širdies ritmu, euforiją dažniausiai keičia nusivylimas, atsiranda net depresijos požymių, pradedama niekinti aplinką, turistai tampa apatiški, o kai kuriems praeina noras kur nors keliauti. Neretai prireikia medikų pagalbos.

Psichiatrė sakė, kad šis sindromas atsiranda dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, kalbos barjeras. Nei Prancūzijoje populiari japonų, nei Japonijoje – prancūzų kalbos. Antra, labai skiriasi bendravimo būdas: šiltas, jausmingas prancūzų ir gana šaltas japonų. Trečia, Paryžius dažnai idealizuojamas, tad nepateisina lūkesčių. Na, ir, be abejo, pervargimas, laiko juostos pasikeitimas ir kiti rūpesčiai.

Gydytoja sakė, jog vos tik paskelbus spaudoje apie šį sutrikimą, menininkai nesnaudė. 2008 m. Prancūzijoje pastatytas šokio spektaklis „Paryžiaus sindromas“.

Muziejuose susipažinti lengviau nei naktiniuose klubuose

2000 m. Romos psichologijos institutas paskelbė studiją, kurią atliko Romos muziejuose. Iš 2000 lankytojų beveik 20 proc. patyrė emocinę (seksualinę) būseną, pavadintą Rubenso, kuris paveiksluose vaizdavo brandžias nuogas moteris, sindromu. D. Survilaitė pasakojo, kad turistai, žiūrėdami į graikų skulptūras ar kūnus vaizduojančius kūrinius, pajunta stiprų seksualinį susijaudinimą. Paprastai tai būna užsienio turistai, kurie, kitaip nei italai, yra labiau susivaldantys, ne tokie ekspresysūs.

Pasak psichiatrės, italai nustatė, kad labiausiai erotiškai veikiantys yra Modernaus meno galerija Turine, Genujos Palazzo Doria bei Milano Pinacoteca di Biera. Įdomu tai, kad šiuose muziejuose nėra daugiausia erotiškų meno kūrinių, paprasčiausiai juose yra mažiau lankytojų, tad seksualio elgesio apraiškos labiau pastebimos.

D. Survilaitės teigimu, statistiškai muziejai yra tinkamesnė vieta užmegzti pažintims nei naktiniai klubai – muziejuose susipažįsta apie 18 proc. žmonių (daugiau tik traukiniuose (22 proc.) ir paplūdimiuose (43 proc.).

Gydytoja atskleidė, kad iškart po studijos paskelbimo italų žiniasklaida juokavo, jog S. Botičelio „Pavasaris“ labiau stimuliuoja nei „Viagra“, o skirtumas tarp Stendalio ir Rubenso sindromų tas, kad Stendalis verčia apalpti, o Rubensas – veikti.

monalisa

Piligrimų kančios

Atvykus į Jeruzalę, net ir, atrodytų, stabilioms asmenybėms gali pasireikšti psichikos sutrikimas, kuriam būdingos religinio turinio mintys, iliuzijos, haliucinacijos ir pan. D. Survilaitė teigė, kad grįžus namo šie sutrikimai dažniausiai dingsta.

1930 m. pirmą kartą tai kliniškai aprašė Jeruzalės psichiatras H. Hermanas. Psichiatrė D. Survilaitė sakė, kad dažniausiai Jeruzalės sindromas pasireiškia žydams ar krikščionims (dažniausiai protestantams), tačiau nepastebėta musulmonams. Ji atskleidė, kad isterijos ar psichozės apima įvairiose šventose vietose: Mekoje, Indijoje, Lurde ir kt.

Psichiatrai nustatė, kad Jeruzalės sindromas pasireiškia anksčiau sirgusiems psichikos ligomis; turintiems asmenybės sutrikimų; retai – visiškai sveikiems, kuriems panašių (arba tokių) sutrikimų atsirado šventose vietose.

D. Survilaitė išvardino šio sindromo požymius: nerimas, nervingumas, įtampa; neretai norima būti švariam, todėl nuolat maudomasi; ieškoma specialaus ilgo apdaro, panašaus į togą; garsiai giedamos psalmės ar skaitomos citatos iš Biblijos; siekis atsiskirti nuo grupės ir keliauti viena; pamokslavimas.

Kaip ir kiti, šis sindromas turėjo atgarsį mene: 1988 m. žydų rašytojas Džošua Sobolis parašė pjesę „Jeruzalės sindromas“.

Lietuvoje sunkiau susirgti „turistų ligomis“

D. Survilaitės teigimu, Lietuvoje nėra didelių muziejų ar įspūdingų meno kūrinių, kurie galėtų paveikti turistų psichiką. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai pas mus keliauja psichikos sutrikimų turinčių užsieniečių.

Kita vertus, lietuviai dabar taip pat daug keliauja, nemažai išvyksta gyventi į kitas šalis. Pasikeitusios gyvenimo sąlygos, stresas, neretai – nemažas alkoholio kiekis, kalbos nemokėjimas gali sukelti tam tikrų psichikos sutrikimų.

Buvęs gydytojos pacientas, aktorius, pasakojo, kad Italijoje, viename iš muziejų, jis patyrė panašią į Stendalio sindromą būseną – jam svaigo galva, buvo silpna. D. Survilaitė gydė turistą iš Italijos, kuriam Lietuvoje paūmėjo psichozė, bet jis jau seniai sirgo psichikos liga ir vartojo vaistus. Kitam pacientui, anksčiau nesirgusiam, ūminė psichozė išsivystė po skrydžio į Airiją, kai jam ilgai teko laukti oro uoste pasitikti turėjusių draugų.

Gydytoja sako, kad šiuolaikinėje psichikos ligų klasifikacijoje keliautojų sindromų nėra, tai daugiau kazuistika (reti atvejai, istorinės įdomybės), tad diagnozuojami kokie nors kiti sutrikimai.

Lietuviai serga taupymo sindromu

Vienos kelionių agentūros vadovas, saugodamas klientų konfidencialumą, todėl nenorėjęs atskleisti pavadinimo, pasakojo, kad kartais kelionėse į užsienį lietuviai elgiasi tikrai keistai, tik vargu ar juos galima priskirti aptartiems sindromams.

Tarkim, žmogus įsitikinęs, kad avialinijų X lėktuvai yra saugiausi. Nors statistika rodo ką kita. Tačiau jis, kur beskristų, renkasi tik tos kompanijos lėktuvus, nepaisant to, jog patiria didelių finansinių ir laiko nuostolių. Tačiau per kelerius metus jo taip ir nepavyko įtikinti pasirinkti kitas avialinijas.

Arba kitas variantas. Žmogus įsitikinęs, kad keisti valiutą yra brangu ir nuostolinga. Todėl ketina visur atsiskaityti mokėjimo kortele arba pasiskolinti, o Lietuvoje skolą grąžinti litais. Be to, baiminasi, jog neišleidus visos vietinės valiutos, grįžus namo nebus kur dėti. Tačiau kelionėse jis patiria tik nepatogumų, o sutaupyti vis tiek nepavyksta.

Agentūros vadovas juokiasi, kad taupymo sindromas kamuoja daugelį tautiečių, nusipirkusių poilsį kurortuose, kuriuose yra „viskas įskaičiuota“ sistema, tačiau vis tiek keliaujančių su pilnais lietuviškų gėrybių, degtinės prikrautais lagaminais. Visko nesuvalgo, tad pasitaiko ir tempiančių viską atgal namo. Nors agentūros darbuotojai perspėja, kad bus užtikrintas maitinimas, nemažai lietuvaičių pasiima ir lietuviškos duonos, ir sūrių, net jogurtų.

Ilona Petrovė
Šaltinis: vlmedicina.lt

loading...