Woman wearing head bandage --- Image by © Mirko Iannace/Corbis
© Mirko Iannace/Corbis

Turbūt nėra paviršutiniškesnio trūkumo ir sykiu taip mumyse įsišaknijusio kaip tuštybė. Jai padaromos žaizdos nebūna gilios, bet gyja nenoriai. Tarnystė jai – yra kaip niekad tuščias reikalas, ir vis dėlto, būtent šios pastangos mums suteikia ilgai trunkantį malonumą.

Šį trūkumą net vargiai priskirtume prie ydų, tačiau visos ydos yra pavaldžios tuštybei ir vis labiau tobulėdamos jos siekia patenkinti tik ją.

Tai visuomeninio gyvenimo padarinys, nes tuštybė – tai žavėjimasis savimi, grindžiamas žavesiu, kurį manoma sukeliant kitiems, – yra dar natūralesnė, labiau visuotinai įgimta negu egoizmas, nes egoizmą dažnai pažaboja prigimtis, o štai tuštybę įveikiame tik ją stebėdami, proto dėka.

Keblu būtų teigti, jog mes gimstame kuklūs, čia nekalbame apie tą fizinį drovumą, kuris yra artimesnis gėdos jausmui. Tikrasis kuklumas yra tik apmąstymų apie tuštybę pasekmė. Jis atsiranda stebint kitų žmonių iliuzijas ar klaidas, baiminantis taip apsikvailinti patiems.  Tai yra tarsi atsargumo mokslas, tikrinantis, tai ką sakome ir ką galvojame apie save, kurio tikslas yra save pataisyti, pagerinti. Žodžiu, drovumas – įgyjama dorybė.

Sunku pasakyti tikslai, kada siekis tapti kukliais atsiskiria nuo baimės pasirodyti juokingais. Aišku tik tiek, jog abu šie dalykas turi tas pačias ištakas. Išsamus tuštybės iliuzijų tyrinėjimas, be abejonės, leistų pasakyti daugiau…

Viena ryškiausių ar tiesiog lengviau pastebimų yra profesinė tuštybė.

„… kuo labiau abejotina yra kuri nors veikla, tuo labiau ja užsiimantieji linksta save laikyti kone šventikais ir reikalauja iš kitų nusižeminti prieš jų paslaptis.“

Naudingos visuomenei profesijos yra aiškios ir visiems suprantamos, o kuo veikla labiau abejotina, tuo stipriau jos atstovai teigs, kad visuomenė čia nieko suprasti negali, nebent tik aklai paklusti, nusilenkti, tarnauti.

Toks tuščias susireikšminimas kartais gali pasireikšti tam tikru profesiniu beširdiškumu [pranc.  l’endurcissement professionnel], kai asmuo savo profesinę logiką, mąstymo būdą, kurio išmokstama ir kuris teisingas tik tam tikroje specifinėje aplinkoje, laiko absoliučiai teisingu visame likusiame pasaulyje.

Šis sveiko proto ir profesinės logikos kontrastas gali būti ir graudus, ir, sykiu, pasirodyti komiškas. Pavyzdžiui, kai teisėjas, daktaras ar kariškis apie įprastus dalykus prabyla teisės, strategijos ar medicinos kalba, tarsi nesugebėtų kalbėti kaip visi.

„Protinga yra dvasios pastanga nepaliaujamai ir vis iš naujo prisitaikyti keičiant mintį, kai keičiasi objektas. Tai – proto lankstumas, kuris derinasi prie daiktų kismo. tai nepertraukiama mūsų dėmesingumo tąsa“.

Ir išties yra apgailėtina, graudu ar juokinga, kai prie tam tikrų sustabarėjusių idėjų bandoma pritemti banguojantį gyvenimą.

Pagal: Henri Bergson (2014). Juokas. Vilnius: Vaga. 128-135 psl.
Bergson, H. (1900). Le rire. Essai sur la signification du comique.
Bergson, H. (1998). Laughter an essay on the meaning of the comic summary.
Бергсон, А. (1992). Смех. — М.