Psichoanalitikas Valerio Albisetti: kaip būti gerais tėvais?5 (1)
Iliustracija: Brittany Simuangco / Unsplash
Šeima – tai vieta, kur vyksta patys sudėtingiausi tarpasmeniniai procesai. Neretai tėvai yra įsitikinę, kad vaikai yra jų nuosavybė. Jie tikisi, kad vaikai įgyvendins jų neišsipildžiusius planus ir lūkesčius. O jeigu vaikas neišpildo tų troškimų ir svajonių, tėvai juos verčia jausti kaltę ar netgi baudžia.
Kita vertus, nemanykime, kad kai kurie egoistiški ar sustabarėję tėvų poelgiai su vaikais yra tyčiniai. Dažnai paaiškėja, kad jie tiesiog patys buvo tokiu būdu auklėjami bei sąlygojami, formuojami. Suprantama, jog turbūt visi mes norėtume idealaus tėvo ar motinos, kurie elgtųsi adekvačiai. Deja nemažai tėvų yra nepajėgūs ugdyti, nes patys nesubrendę, vaikiški, nėra pasirengę rūpintis savimi, yra silpni arba pernelyg agresyvūs, nepasirengę susidurti su gyvenimo sunkumais, nusivylimais, negandomis.
Veikiausiai žmones kažkiek galėtų pakeisti kitokia visuomeninė santvarka, bet norint pakeisti visuomenę, pirmiausia tenka pakeisti patį žmogų. Tad lieka atvejis, kai žmogus ir visuomenė palaipsniui abipusiškai keičia vienas kitą bei taip siekia individualios ir bendruomeninės psichinės sveikatos.
Deja, bet norint pradėti vaiką, nereikia jokios pažymos apie būsimų tėvų psichinį stabilumą, nors būtent šiuo atveju labai praverstų tinkamas pasirengimas, tam tikra branda ir darni, atspari sunkumams psichika. Paviršutiniškoje, vartotojiškoje visuomenėje, prieš užmegzdamas ryšį su kitu žmogumi, turbūt retas sumano ugdytis psichine prasme, sumažinant savo iracionalumo, neadekvatumo dozę ir taip geriau pasiruošti būsimiems iššūkiams.
Vaikystė ir paauglystė yra labai svarbios asmenybės formavimuisi ir raidai. Santykis su tėvais, artima aplinka, be abejonės yra vienas lemtingiausių faktorių individo raidai, bet retas žmogus, prieš paleisdamas į pasaulį vaikus, susimąsto apie savo tam tinkamumą.
Tėvais mus padaro ne paprasčiausias fizinis ryšys, kurį visi gebame užmegzti, bet gebėjimas duoti, pasirengimas prisitaikyti, aukotis, psichinis atvirumas.
Dažnai manoma, kad, norint jaustis gerais ugdytojais, pakanka uždirbti pinigų, įtaisyti vaikus į gerą mokyklą, nupirkti jiems gražių drabužių, įrengti gražius namus ir tiesiog kelti jiems kuo mažiau problemų, tačiau svarbiausia yra pačių tėvų asmenybinė branda.
Dalis porų delsia tuoktis, kad sutaupytų pinigų namui pastatyti ar butui išsinuomoti. Lyg poros ekonominė „sveikata“ būtų leidimas tuoktis ir turėti vaikų. Tačiau kur kas svarbesnė yra dvasinė poros darna.
Deja, bet yra nemažai atvejų, kai santuoka ir tapimas tėvais tėra pabėgimas nuo savęs, kaukė, už kurios slepiasi milžiniškos individualios problemos. Šiaip ar taip, pirmiausia atidžiai nepažvelgus į save, net nederėtų megzti santykių su kitu žmogumi, arba, jei tiksliau, vertėtų pirmiausia išmokti patiems prisiimti atsakomybę už save, vengiant mėginimų ištaisyti savo trūkumus kito žmogaus sąskaita. Taigi, geri tėvai bus tik tie žmonės, kurie savo psichologines problemas pirmiausia pradėjo valdyti patys, individualiai, o vėliau tai išmoko daryti ir poroje.
Asmenybė
Gyventi sveikai psichologine prasme – tai kurti planus, užsibrėžti tikslus ir jų siekti su visais savo esamais netobulumais, jėgomis ir gebėjimais. Tik taip galima sąmoningai suvokti, kad gyveni. Daug žmonių gyvi fizine prasme, tačiau mažai tokių, kurie gyvena dvasiškai. Jei nesi sąmoningas, miršti, arba tiesiog negyveni net ir turėdamas gražų bei sveiką kūną. Sąmoningumas yra vertingesnis už turtus, valdžią ar išvaizdą. Blogi žmonės, tai mirę dvasine/sąmoningumo prasme ir atvirkščiai. Individas turi galimybę gyventi kaip gyva, autentiška, susivokusi būtybė arba kaip daiktas ar lavonas, sąmoningumo prasme. Gyventi it mirusiam – tai vengti sprendimų, nesirinkti, nenorėti žinoti, nenorėti pažinti, vienu žodžiu – neįprasminti savęs paties, paneigti save. Tik nuo mūsų priklauso, ar nuspręsime gyventi. Tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Mes galime gyventi patys arba palikti viską savieigai ir leisti gyvenimui gyventi mus.
Daugeliui svarbiausia yra saugi ir patogi aplinka, komfortas, todėl nusigręžiama nuo naujų patirčių iki minimumo sumažinant riziką. Vienok manymas, kad turtai bei sėkmė gali suteikti saugumą ir laisvę yra gana pražūtingas. Dauguma pasisekimą turinčių žmonių uždaryti į narvą, tarsi pritvirtinti it voverės prie kokio sukamo rato, kuris neleidžia sustoti, verčia vis dirbti, kad išlaikytų tai, kas pasiekta. Tokie žmonės nėra laisvi. Jie negali sustoti ir atsigręžti į gilesnę tikrovę, jie neturi galimybės jos pažinti.
Laimingas, viduje save realizavęs žmogus lieka abejingas sėkmei. Jei individo vidinis pasaulis yra išsiskleidęs, jis yra brandus, sąmoningas, tai lemia geresnį prisitaikymą prie išorės sąlygų ir jėgų lieka tik meilei. Neretai, norint pasiekti sėkmę ar užvaldyti žemiškus turtus, tenka nemažai konkuruoti, būti agresyviam, dominuoti, leistis į kompromisus – o tai vis iš kelio vedantys dalykai, užtveriantys galimybę individo augimui ir savirealizacijai apskritai.
Dešimt asmenybinio augimo taisyklių
- Sunkumų negalima išspręsti jų vengiant.
- Gyvenimą gyvenkite drąsiai ir siekite išsaugoti ramybę, kad ir kokie užgriūna sunkumai.
- Įtikinkite save, kad ramybė, tai proto pozicija, kuri laisva nuo išorinės tikrovės.
- Gyvenkite šiandien, o ne praeitimi ar paralyžiuojančia ateities baime.
- Džiaukitės tuo, kad esate. Prisiminkite, kad esate unikalūs. t. y. Vieninteliai ir nepakartojami.
- Kliaukitės tik savimi, kiti jums išties nieko neskolingi.
- Siekite įgyvendinti savo svajones ir tikslus, venkite tuščiai fantazuoti.
- Mokykitės darbus atlikti laiku, kai tai aktualu ir reikalinga, nustokite atidėlioti.
- Ugdykite drąsą!
- Dėl savo problemų laikykite atsakingais tik pačius save
Pagal italų psichoanalitiko Valerio Albisetti (2009) knygą „Kad būtume laimingi: psichoterapija visiems“, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 7-31 psl.
Parengė Edvardas Šidlauskas | psichika.eu