KlausHausmann / https://pixabay.com

Lietuva – viena iš pirmaujančių šalių Europos Sąjungoje pagal suvartojamų psichotropinių vaistų kiekį. Specialistų teigimu, pernelyg mažai dėmesio skiriama psichikos sveikatos prevencijai, įvairiems psichoterapijos metodams. Vienas jų – psichodrama, kuri, pasak Kauno nacionalinio dramos teatro aktorės, buvusios ilgametės Lietuvos psichodramos draugijos prezidentės, o dabar šios draugijos Garbės narės psichoterapeutės Daivos Rudokaitės, tinka kone kiekvienam.

Kūno kalba nemeluoja

Psichodrama – tai grupinė psichoterapija, padedanti geriau atskleisti vidines žmogaus problemas per veiksmą. „Dar šio metodo pradininkas Jacobas Levy Moreno teigė, kad veiksmas svarbesnis už žodį. Kalbą kiekvienas žmogus, ypač suaugęs, gali kontroliuoti. Kūno kalba nemeluoja, todėl ši terapija ypač efektyvi“, – aiškina D. Rudokaitė.

Veiksmas vyksta grupės dalyviams keičiantis vaidmenimis, taip kiekvienas gali spontaniškai išsakyti savo jausmus. Per veiksmą problemos, gyvenimo situacijos yra „išveikiamos“, arba suvaidinamos. „Toks terapijos būdas padeda ne tik ištyrinėti vidinį žmogaus pasaulį, kartu su juo pajusti jo bėdas, bet ir atskleisti problemų turinčio žmogaus kūrybinį potencialą, sužinoti, kokius dar gyvenimo vaidmenis, be pasirinkto, jis gali atlikti“, – pasakoja D. Rudokaitė.

Psichodramą sudaro trys pagrindinės dalys. Pirmoji – apšilimas, kai grupė pasirengia veikimo fazei. Tai – pereinamasis etapas iš išorinio pasaulio į vidinį. Apšilimas padeda sukurti kūrybinę atmosferą, grupės vadovui geriau pažinti kiekvieną jos narį, padeda visiems pasijusti saugiems, nebijoti dalytis savo išgyvenimais ir patirtimi.

Antroji fazė – psichodraminis veiksmas, kai improvizuojama, atkuriamos ir suvaidinamos arba iš naujo, tarsi antrąjį kartą, išgyvenamos problemiškos realaus gyvenimo situacijos ar sapnai, įsivaizduojami įvykiai. „Psichodramos grupėje vykstantis veiksmas suteikia galimybę iš šalies pažvelgti, kaip teka gyvenimas, išgyventi tai, kas jau įvykę arba gali įvykti ateityje“, – pabrėžia D. Rudokaitė.

Trečioji fazė – grįžtamasis ryšys, arba dalijimasis patirtimi. „Čia dalyviai grąžinami iš grupės sukurto pasaulio į tikrovę. Kartais ši dalis efektyvesnė ir stipresnė nei pats veiksmas. Grupės nariai atsiveria, pasipasakoja, prisimena savo problemas. Klausydamasis kitų žmonių gyvenimo potyrių, kitas patiria atjautą, suvokia, kad jo problemos bendražmogiškos ir išsprendžiamos. Tai ypač svarbu“, – sako psichoterapeutė.

Pašnekovės teigimu, psichodramoje vartojamos teatro kalbos sąvokos: scena, vaidmuo, režisierius (vadovas), protagonistas, katarsis, žiūrovai. Tačiau tai nėra teatras jau vien dėl to, kad psichodramos inscenizacijos yra nepakartojamos. Pagrindinis veikėjas, graikų dramos pavyzdžiu, vadinamas protagonistu. Tai – žmogus, kuris turi problemą ir nori ją išnagrinėti grupėje. Protagonistas pats pasirenka antipodą – antagonistą, kuris suvaidina problemų sukėlusį žmogų. Jie abu keičiasi vaidmenimis tol, kol įsigilina į situaciją, pasijunta abipusiais jos dalyviais.

Veiksme nedalyvaujantys grupės nariai vadinami žiūrovais. „Tačiau ir žiūrovai nėra pasyvūs situacijos stebėtojai. Pasibaigus veiksmui jie svarsto situaciją, dalijasi mintimis, veiksmais, reiškia emocijas. Reikia pabrėžti, kad tos emocijos būna labai gilios, jos „užkabina“. Žmonės verkia, juokiasi, atpažįsta save, sako – „čia apie mane“, – pasakoja specialistė.

D. Rudokaitės teigimu, psichodramos dalyviai, atkūrę savo patirtus išgyvenimus, juos išvaidinę, pasijunta geriau. „Dar kartą patekę į tą pačią skaudžią situaciją, atkartoję istoriją ir pamatę ją iš šalies tarsi filmą, grupės nariai iš jos išeina jau kitaip. Didysis psichodramos efektas ir yra perdirbti, „išveikti“ tai, kas buvo vakar, ir toliau gyventi šia diena. Tai keičia požiūrį į situaciją ar problemą, valosi siela, dingsta pyktis. Psichodrama efektyvi dar ir dėl to, kad taikant šį terapijos metodą pasiekiamos pasąmonės gelmės, kuriose slypi kiekvieno mūsų problemos, atsineštos iš vaikystės“, – teigia pašnekovė.

Neįgalieji išbandė savo kailiu

Anot specialistės, šį metodą galima taikyti beveik visiems žmonėms, jis padeda spręsti įvairias problemas. Pasak pašnekovės, psichodrama tinka vaikams, paaugliams, kuriems sunku išsakyti savo problemas ar įvardyti jausmus. Vaikai, susitapatinę su lėlytėmis, žvėriukais, tarsi atsiriboja nuo savęs ir per šias priemones parodo, ką jiems skauda, kaip jie jaučiasi, kas blogai santykiuose su tėvais, artimaisiais, aplinkiniais.

D. Rudokaitė sako, kad psichodrama pasiteisino ir dirbant su negalią turinčiais žmonėmis: „Viena mūsų podiplominių psichodramos studijų studentė atliko praktiką Vasaros ligoninėje Vilniuje, kur dirbo su psichikos sutrikimų turinčiais žmonėmis. Ji pasidžiaugė, kad viskas ėjosi puikiai. Lankančių užsiėmimus sveikata pagerėjo, žmonės keitėsi, jie norėjo ateiti, klausinėjo, kada bus kitas užsiėmimas.“

Psichodramos metodą D. Rudokaitė, o vėliau ir jos kolegė Vida Lipskytė išbandė su neįgaliųjų ir jų tėvų bei globėjų asociacijos „Mirabilia“ vaikais, turinčiais įvairių negalių. „Iš anksto nežinojau, kokių negalių turės mano grupės dalyviai, todėl taikiau bendrojo pobūdžio metodus. Užsiėmimas sudomino visus: grupės dalyviai buvo labai aktyvūs, daug kalbėjo, vaidino. Pamačiau, kaip net proto negalią turintys ir nekalbantys vaikai geba komunikuoti. Buvo gera išgirsti iš mamų, kad vaikai po užsiėmimo tapo kur kas ramesni“, – pastebi D. Rudokaitė.

Viena iš užsiėmimų dalyvių, neįgaliojo vežimėlyje sėdinti Kotryna Molevičiūtė sako, kad psichodramos metodas jai paliko didelį įspūdį. „Šie užsiėmimai skatina įsigilinti į save, savo jausmus, daug ką atrasti. Net ir vaidindamas tą pačią situaciją, kaskart jautiesi vis kitaip. Po kiekvieno užsiėmimo savijauta pagerėja“, – pasakoja Kotryna.

Mergina pastebi – tai, kad grupėje buvo skirtingų negalių žmonių, šiek tiek trukdė. „Be abejo, galbūt būtų geriau, jei užsiėmimuose dalyvautų vienodą negalią turintys žmonės. Šiek tiek skyrėsi grupės narių suvokimas, poreikiai. Nepaisant to, užsiėmimai patiko, visų atsiliepimai buvo teigiami. Man norėjosi, kad psichodramos užsiėmimai tęstųsi, kad jų būtų daugiau“, – prisipažino Kotryna.

Iš viso neįgaliems vaikams surengti keturi užsiėmimai, trukę net po šešias valandas. „Šį metodą savo vaikams parinkome dėl to, kad tai – labai geras būdas pažinti save, savo norus, suvokti savo galimybes. Žinoma, užsiėmimų buvo per mažai, todėl didelių pokyčių nepasiekėme, bet jaunimui užsiėmimai suteikė daugiau pasitikėjimo savimi“, – sako asociacijos „Mirabilia“ atstovė Gitana Pinkevičienė.

Problemų turi ne tik vaikai, bet ir šeimos

Psichodramos metodą sėkmingai taiko ir vaikų bei paauglių psichiatrė Monika Misevičė, dirbanti su pažeidžiamiausiais vaikais dviejose įstaigose: Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės Universitetiniame vaikų ir paauglių skyriuje bei Intensyviosios terapijos centre elgesio ir emocijų sutrikimų turintiems vaikams. Pasak gydytojos, priežastys, dėl kurių vaikai ir paaugliai patenka į psichiatrijos skyrių, įvairios. Čia atvyksta nemažai vaikų, turinčių elgesio sutrikimų. Be to, vis jaunesni vaikai ir paaugliai pradeda piktnaudžiauti alkoholiu, narkotikais. Dažni agresijos atvejai, kai vaikai puola tėvus, auklėtojus ar bendraamžius. „Į mūsų skyrių patenkama dėl depresijos, valgymo sutrikimų, taip pat ir dėl tikrai sunkių psichikos sutrikimų – psichozių, kai sutrinka realybės suvokimas. Dažniausia šie sutrikimai prasideda paauglystėje, o ankstyvoje vaikystėje galima tik pastebėti keistesnį, nesuprantamą elgesį“, – pasakoja psichiatrė.

Jos teigimu, vienas svarbių rizikos veiksnių, kodėl daugėja problemų turinčių vaikų ir paauglių – tėvystės krizė, kuri labai juntama ne vien socialinės rizikos, bet ir išsilavinusiose, pasiturinčiose šeimose. „Dabar visi tėvai žino, kad mušti vaiko negali, o alternatyvių metodų auklėti vaikus neturi. Tėvų ir vaikų ryšiai sutrūkinėję, paauglystėje tai ypač ryškiai atsiskleidžia. Tėvai dažnai su vaikais sieja pernelyg didelius lūkesčius, nesąmoningai sudeda į juos tai, ko patys neįgyvendino. Pernelyg aukštai tėvų užkelta kartelė sukelia vaikams nepasitenkinimą, liūdesį, kartais tai pereina į depresiją“, – pabrėžia M. Misevičė.

Psichiatrė sako, kad tėvai turėtų išlaikyti su vaiku kuo artimesnius santykius ir augti kartu su juo. Gydytoja gilinasi į prieraišumo teoriją, pateikiančią vis daugiau įrodymų, kaip nuo ankstyvųjų vaiko ir mamos, tėčio ar kito juo besirūpinančio žmogaus santykių priklauso tolesnė vaiko raida. „Jei moteris džiugiai laukė kūdikio, jam gimus buvo jautri jo poreikiams, su juo bendravo, sulaukė vyro palaikymo, susiformuoja tvirtas tokio vaiko įsitikinimas, kad jis vertas meilės, turi balsą, yra svarbus ir gali pasitikėti suaugusiaisiais. Toks pasitikėjimu grįstas ryšys yra vaiko psichiką apsaugantis veiksnys bei pamatas brandžiai ir stabiliai asmenybei susiformuoti ateityje. Jei mažylis atsiduria kūdikių namuose, kur nėra vieno pastovaus juo besirūpinančio žmogaus, tokio ryšio nebuvimas padaro rimtą žalą vaiko smegenų raidai“, – aiškina psichiatrė.

M. Misevičės teigimu, artimo ir šilto ryšio nebuvimas blogai veikia ne tik smegenų formavimąsi, bet ir kūno sveikatą. Vis dėlto gydytoja pabrėžia, jog net ir emociškai sužalotam vaikui yra vilties – psichiatrė JAV neseniai išmoko TBRI (angl. Trust-based relational intervention) metodo, kurio esmė – per sveiką ryšįpataisyti vaikui padarytą žalą. „Traumas, kurias paliko santykių nebuvimas ar netinkami santykiai, galime pagydyti tik santykiais. Ilgalaikė, net iki dvejų metų trunkanti terapija tokiems sužeistiems vaikams šiuo metu Vilniuje teikiama Intensyviosios terapijos centre – tai naujas „SOS vaikų kaimo“ ir Vilniaus miesto savivaldybės projektas“, – pabrėžia M. Misevičė.

Priemonė – lėlės

Psichiatrė sako, kad dirbant su vaikais labai svarbu išsiaiškinti tėvų ir vaikų santykius, sužinoti, kurie asmenys vaikui reikšmingiausi, svarbiausi. „Tokiu atveju neretai pasitelkiu psichodramos metodą. Vaikas, naudodamasis „Play mobile“ lėlytėmis, sustato jam svarbius asmenis. Šios lėlytės ypatingos tuo, kad jas galima modeliuoti pagal save – pavyzdžiui, uždėti kokius nori plaukus, skrybėlę, įduoti į rankas skydą, užsodinti lėlytę ant dviračio ir panašiai. Turiu surinkusi apie 50-ies tokių lėlyčių kolekciją, tarp jų įvairiausių profesijų ir socialinių vaidmenų“, – pasakoja M. Misevičė.

Vaikas pirmiausia iš lėlyčių išsirenka save, tada – jam svarbius asmenis. Toliau su vaiku bendraujama per lėlytes. Jis pabūna savo tėčiu, mama, seserimi. „Dažnai tokia vaiko gyvenimo scena atskleidžia daugiau, nei sužinočiau vien kalbėdamasi. Mažesniems vaikams toks metodas labai patinka, tačiau ir paaugliai mielai atlieka panašias užduotis. Dažnas po to, kai jau baigiame, sureaguoja: „Nemaniau, kad čia taip rimta“. Šis psichodramos metodas ne tik atskleidžia vaiko sunkumus, bet ir tai, kurie aplinkiniai jam yra paguodos, stiprybės šaltinis. Tuo galime remtis pagalbos vaikui kelyje“, – teigia psichiatrė.

M. Misevičės teigimu, reikia suvokti, jog tarpusavio santykiai labai svarbūs, jie tiek mus apsaugo, tiek ir gydo. Gydytoja skatina skirti laiko santykiams palaikyti, juos branginti. „Vaikams labai svarbus jiems skiriamas dėmesys. Skirti dėmesio santykiams kartais reiškia ir drąsiai ieškoti specialistų pagalbos. Jie padeda atrasti, kas mums iš tiesų svarbu, kas trukdo bendrauti. Vienas veiksmingų pagalbos metodų – psichodrama, kuri padeda ne tik išsiaiškinti problemas, bet ir atrasti mūsų stiprybės šaltinius, pasitelkiant veiksmą“, – kalba gydytoja.

D. Rudokaitė pabrėžia, kad psichodramos metodas aktualus įvairių sričių specialistams. Ji skatina psichodramos mokytis socialinių, medicinos, humanitarinių mokslų ir įvairių meno sričių specialistus, tapti juos psichodramos vadovais ar terapeutais. Nors mokslai šiems specialistams jau prasidėjo pavasarį, tačiau, pasak D. Rudokaitės, prie jų dar galima prisijungti ir rudenį.

Lina Jakubauskienė | lrytas.lt

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!