Psichologė Aistė Diržytė: „Nežvelkite į vyrus kaip voras į muses“

0

Kur bepasisuksi – ten vienišos ir gražios karjeristės, kurioms esą „viskas gerai“. Kaip yra iš tikrųjų, žino tik geriausios draugės, o kartais – psichologai. Psichologijos mokslų daktarė Aistė Diržytė dažnai išgirsta atodūsius „Aš tokia vieniša…“.

isimylejau
Audrey Hepburn. Šaltinis: anavis.tumblr.com

Ko gero, ne tik Niujorkas yra vienišių miestas. Lietuviai irgi ne ką menkiau susikoncentravę į karjerą. O kai ji lyg ir susiklosto, asmeniniams santykiams puoselėti nebelieka nei noro, nei jėgų.

Kai ateina (jei ateina) suvokimas, kad žmogiškieji santykiai daug svarbesni už tas varginančias karjeristų lenktynes, tada atsiranda jėgų ir juos užmegzti, ir palaikyti. Vienišumo jausmas yra tik rezultatas: sveiko suaugusio žmogaus tokią gyvenimo situaciją lemia jo ankstesnis mąstymas ir veiksmai. Dažnai žmogus liūdnai skundžiasi, kad nyku pareiti į tuščius namus, kuriuose niekas jo nelaukia, jam norisi, kad KITAS užpildytų jo vienatvę. Tačiau kai pradedi kalbėtis, ima aiškėti, jog žmogus nepasiruošęs keisti savo gyvenimo, nes savo vienatvėje jis randa ir privalumų – jaučiasi laisvas, nenori prie ko nors taikytis, keisti įpročių. Dažnai žmonės galvoja, kad jų vienatvė – priverstinė, nors iš tikrųjų ji laisvai pasirinkta, mat naudinga tam tikru gyvenimo momentu.

Vienatvės poreikis kiekvienam, matyt, kitoks?

Įsivaizduokime profesorių, kuris nusprendžia patyrinėti vienatvės jausmą. Jis palieka savo penkis vaikus ir burbančią žmoną ir išvyksta į negyvenamą salą. Dienoraštyje kitą dieną jis užrašytų – „Vienatvė – tai laisvė ir palaima!!!“. Tačiau po savaitės jam jau kiltų nedidelė įtampa: kažko, po galais, trūksta! O po pusmečio profesoriui imtų atrodyti, kad užsitęsusi vienatvė jam kelia tik gilią egzistencinę kančią.

Po nutrūkusių santykių moteris dažnai jaučiasi siaubingai vieniša, bet, kad vėl nenudegtų, bijo užmegzti naujus.

Tokioje situacijoje gali būti dvi išeitys: arba ji, toliau skendėdama savo vienatvėje, bando ją užpildyti mėgstama veikla, save tobulina, arba stengiasi nuo jos pabėgti neadekvačiais būdais, pavyzdžiui, vartodama alkoholį, persivalgydama, tapdama priklausoma nuo televizoriaus, kompiuterio ir t. t.
Antruoju atveju moteris patenka į užburtą ratą: ji dar ima save smerkti ir galvoti, kad štai tokia bus niekam neįdomi ir nereikalinga.

Na, o kai ji atsigauna po skyrybų ir draugės ima patarinėti, kad gal to nuostabaus vyriškio reikėtų paieškoti internete ar pagaliau išeiti iš namų, ji atrėžia: „Jei jis man bus likimo skirtas, sutiksiu jį ir šiukšles iš namų nešdama!“ Ką manote apie tokią teoriją?

Tai tampa beveik klasikiniu lietuvių moterų, kartais ir vyrų, mitu – apie tai iš klientų girdžiu po kelis kartus per savaitę! Vieni galvoja, kad jie gali ką nors apspręsti savo gyvenime, turi tikslų ir jų siekia, o kiti viską atiduoda į likimo rankas ir tampa pasyviais savo gyvenimo stebėtojais. Kartais žmones iš tiesų suveda atsitiktinumas, bet jei tokia moteris būtų mano draugė, pasakyčiau jai, kad pagalvotų, kaip ji gali pasiruošti būsimam lemtingam susitikimui, o paskui ir kokybiškesniam buvimui su kitu žmogumi.

O ruoštis reikia įnirtingai?

Bent jau nuoširdžiai pabandyti… Galima pradėti ir nuo kūno puoselėjimo, bet svarbu ir tai, kad jei norisi surasti beveik tobulą vyrą, reikia stengtis ir pačiai siekti tobulybės – juk toks tokį pritraukia. Juk nė viena nesvajoja apie varguolį prie šiukšlių dėžės?..

Kartais moterys tiesiog akivaizdžiai vertina kiekvieną sutiktąjį: tiks jai į vyrus, ar ne?

Vyrai intuityviai jaučia begalinį jų nerimastingumą ir nuo tokių moterų bėga, nes patys nori būti medžiotojai, o ne tapti medžiojančios moters auka.

Ką patartumėte?

Nežiūrėti į kitą taip vartotojiškai. Reikia atsipalaiduoti ir suvokti, kad kitas žmogus negali iš esmės užpildyti mano vienatvės, nes vieni ateina į pasaulį, kiti iš jo ir išeina. O susitinkame, kad galėtume vienas kitą kažkuo apdovanoti: šiluma, rūpesčiu, dėmesiu, meile, atjauta… Taigi minčių eiga turėtų būti kitokia: ką AŠ tam žmogui galėčiau duoti? Nereikia į vyrus žvelgti kaip vorui į museles… Stipriąją lytį visada pakeri moteriškas švelnumas, atjauta, gerumas ir tyra širdis. Jei tokia esate visada su visais, galbūt tikrai tarp visų vyrų, su kuriais bendraujate, atsiras tas vienintelis, kuris ilgam įskries į jūsų orbitą! Rekomenduočiau pamiršti nerimastingas mintis, kaip greičiau susirasti tą žmogų, kuris užpildytų mano vienatvę.

Bet juk galvojama, kad jei šalia bus mylimas žmogus, mano gyvenimas pasikeis ir aš būsiu laiminga.

Tai vienas iš mitų. Mes, moterys, PAČIOS galime padaryti taip, kad nesijaustume vienišos. Mūsų gyvenimo pultelis – mūsų rankose, ir mes galime „perjungti“ savo emocinių būsenų kanalus.

Kaip „išjungti“ neigiamas emocijas?

Paklausti savęs, kas man labiausiai patinka, kas MAN teikia laimę? Vienai – skaitymas, kitai – opera ar teatras, trečiai – sportas. Tada toje laimėje tarsi išsimaudyti, pabūti, pajusti harmoniją. Ir tuomet ta laimės aureolė apgaubs ne tik jus, bet ir aplinkinius.

Tekstas Dovilės Štuikienės
Šaltinis: Ji24.lt

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here