perfekcionistas
Iliustracija: Yves Decamps

Perfekcionizmo sąvoka reiškia įsitikinimą tuo, kad tobulumo siekimas, tiek savo tiek kitų asmenų, yra tas tikslas, kurio turėtų siekti žmogus. Tačiau, norėčiau pradėti nuo to, kad, mano akimis, yra du perfekcionizmo tipai: normalusis ir patologinis.

Normaliuoju perfekcionizmu galėčiau pavadinti adekvatų asmens puikių rezultatų siekimą kokioje nors gyvenimo sferoje: darbe, kasdieninėje veikloje, mokantis naujų dalykų, siekis gilinti žinias tam tikroje konkrečioje srityje ir pan.

Patologinis perfekcionizmas nuo normaliojo skiriasi daugeliu aspektų. Šie žmonės neadekvačiai pervertina savo galimybes, jaučia lėtinį nepasitenkinimą ir nusivylimą savimi ir gyvenimu. Pasižymi neadekvačiu kitų ir savęs vertinimu. Būdingas lėtinis nuovargio jausmas.

Svarbu pastebėti, kad perfekcionistai, nors visomis jėgomis ir siekia savo tikslo, tačiau niekuomet jo nepasiekia. Taip yra todėl, kad perfekcionistas pasiekęs pirmąjį tikslą – jo neįvertina, tuomet šis pasiekimas labai greitai tampa nebeįdomus ir nemotyvuojantis, ko pasekoje šie žmonės kelia dar aukštesnius tikslus, kas neišvengiamai, bėgant laikui priveda prie lėtinio nepasitenkinimu savimi ir gyvenimu. Dažniausius perfekcionistai lieka nepatenkinti šiais poreikiais: pinigais, materialine gerove, valdžios poreikiu, visuomeniniu statusu, pagarbos poreikiu, nepasitenkinimu savo kūnu ir jo nepriėmimas (ko pasekoje gali pasireikšti nervinė anoreksija ar bulimija).

Neurotikas perfekcionistas kelia sau idealiausius ir aukščiausius tikslus, o šie tikslai tampa jo gyvenimo vertybe, kuria jis gyvena. Tačiau, šie žmonės nesuvokia, kad šie tikslai ir norai yra adresuojami idealiam pasauliui, tačiau ne realiam, kuriame jie gyvena.

Taigi, kad galėtume atskirti patologinį perfekcionistą nuo normalaus, struktūruotai išskirsiu patologinio parfekcionisto požymius:

  • Padidinti reikalavimai sau ir kitiems;
  • Laikymąsis “aukščiausių standartų” ir pastangos būti “tarp geriausiųjų”;
  • Nuolatinis savęs lyginimas su aplinkiniais;
  • Gyvenama principu “viskas arba nieko”. Dažnai jaučiamas kraštutinis požiūris į daugelį gyvenimo įvykių;
  • Dėmesio fiksacija į asmenines nesėkmes ir klaidas.

Neurotiniai perfekcionistai stengiasi kiekvieną darbą atlikti idealiai, “šlifuodami” kiekvieną smulkmeną. Jie visuomet jaučia abejones dėl atlikto darbo, yra jautrūs kritikai ir praktiškai nesugeba pajausti pasitenkinimą dėl pasiektų rezultatų, nes yra įsitikinimas, kad darbas nėra atliktas gerai.

Nuolatinis tobulybės siekis dažnai priverčia pasijausti vienišu žmogumi šiame pasaulyje (sunku surasti draugų, kurie atitiktų aukštus reikalavimus). Sunku būna atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką, nes siekis tą laiką paversti kiek labiau tobulu, atima daug vidinių resursų. Taip pat pastebiu, kad šiems žmonėms būna dažni psichiniai sutrikimai, kurie yra įtakojami lėtinio nerimo.

Perfekcionistas skaudžiai reaguoja į kiekvieną kritiką, sunkiai prisiderina prie naujos aplinkos. Su aplinkiniais žmonėmis dažniausiai ne bendradarbiauja, o ginčijasi ir “kariauja”. Anksčiau ar vėliau kiekvienas perfekcionistas pradeda jausti nuovargį, nerimą ir neviltį.

Neradau tyrimų, kurie atskleistų, kad perfekcionizmas yra nulemtas genų. Mano akimis, šią žmogaus savybę formuoja vaikystės patirtys. Manau, perfekcionistinį elgesį formuoja tėvų per aukšti reikalavimai vaikams, ko pasekoje vaikas nesugeba suvokti, kas jis yra, kokie jo tikslai ir norai. Tarytum, viduje apsigyventų ne tik realusis “aš”, bet ir idealusis, kuris  nustelbia realųjį “aš”, apie kurį mes vis labiau pamirštame, o ateityje ir neatpažįstame.

Taigi, su kokiomis mintimis ir įsitikinimais gyvena perfekcionistai:

  • Atliekant tam tikrą darbą jaučiu nerimą, kol jo neatliksiu iki pabaigos;
  • Būti geriausiu- tai mano gyvenimo tikslas;
  • Jeigu padarysiu bent menkiausią klaidą, aplinkiniai to man neatleis;
  • Atliekant bet kokį darbą- būtina atiduoti visą save;
  • Negaliu palikti kitiems nei vienos galimybės suabejoti savo tobulumu;
  • Stengiuosi nebendrauti su žmonėmis, kurie nieko nesiekia;
  • Pinigai ir kiti materialūs dalykai yra mano pasiekimų įvertinimas;
  • Mane nervina, kuomet kiti daro klaidas net paprasčiausiuose dalykuose;
  • Aš negerbiu paprastų žmonių, kurie nėra kažko pasiekę;
  • Žmonės, kuriuos aš gerbiu- neturi manęs nuvilti;
  • Visi darbai yra vienodai svarbūs;
  • Visuomet dirbu su savimi, siekdamas kas dieną būti vis geresniu ir sėkmingesniu;
  • Labai liūdžiu, kuomet randu klaidą savo darbe.

Ką galėčiau patarti perfekcionistams?

  • Stengtis išskirti tikslus pagal svarbumą, sudėlioti prioritetus;
  • Išmokti atsipalaiduoti, tam kad išsaugotumėte fizinės bei emocinės sveikatos resursus;
  • Nustoti save lyginti su kitais žmonėmis. Stengtis suvokti ir vertinti savo paties ir kitų unikalumą. Stengtis džiautis savo paties ir kitų laimėjimais, nebaudžiant savęs už nesėkmes, o priimant jas kaip normalią gyvenimo dalį;
  • Girkite save ir kitus. Stenkitės pamatyti ne tik savo trūkumas, tačiau ir privalumus, kurie nebūtų susiję su pasiekimais.
  • Išmokite gauti iš gyvenimo malonumą gyventi. Raskite naujų pomėgių, kurie būtų mieli sielai. Šie pomėgiai turėtų teikti malonumą, bet ne papildomas mintis apie pasiekiamus rezultatus.

Erikas Siudikas | psichologine-pagalba.net

loading...