Psichologas Rokas Saulevičius: kaip sprendžiu asmeninius sunkumus?

Asociatyvi iliustracija: Why Kei / Unsplash

Trumpa istorija apie mane kaip apie automobilį ir kaip apie to automobilio vairuotoją. Subalansuota vyrams bet tinka ir moterims.

Dirbdamas psichologo darbą pastebėjau, kad edukuodamas savo klientus labai dažnai naudojuosi automobilio ir vairuotojo metaforomis, kaip asmens gyvenimo ir asmenybės analogijomis. Čia bandysiu apjungti šias metaforas į vientisą tekstą. Retsykiais skliaustuose paaiškinsiu kaip viena ar kitą metaforą suprantu aš pats, tačiau tai jokiu būdu neturi stabdyti skaitytojo vaizduotės. Rašydamas naudosiu pirmąjį asmenį, nes mano manymu daugeliu atvejų tik asmeninė patirtis gali paliesti kitą asmeninę patirtį.

Taigi, pavyzdžiui, mano, kaip manau ir daugelio automobilis (t.y. aš) vienaip ar kitaip neužsiveda (sunku rasti motyvacijos darbui, santykiams, tobulėjimui, saviugdai), gęsta (trumpi pasirižimai keistis baigiasi atkryčiais prie senųjų įpročių) arba skaudesniais atvejais nuvažiuoja į šalikėlę ir sustoja (kai jaučiuosi pasimetęs, nežinantis, nebesusigaudantis savo jausmuose, tiksluose ir siekiuose), o dar liūdnesniais momentais keturratė transporto priemonė tiesiog tiesia savo ratus į pakelės griovį (kai savo vertybių pradedu siekti disfunkciniais būdais: alkoholiu, raminamaisiais, pykčiu ir t.t.).

Žodžiu, vienokia ar kitokia forma mano automobilis neatlieka pagrindinės savo funkcijos: judėti iš taško A į tašką B (taško A nepasirenkame – gimstame ir tiek, tačiau tašką B galime pasirinkti ir judėti link jo, gal ne pačia tiesiausia linija, tačiau visgi ta kryptimi). Kaip tvarkausi su gedimais?

Neretai juos tiesiog ignoruoju ir patogiai sėdžiu automobilio krėsle – tiesiog nejudu į priekį ir laukiu, kol laikas viską sudėlios į savo vietas (na čia kaip viskas ir aišku). Kitais atvejais sėdu ant pakelės bardiūro ir verkiu, raudu pasikūkčiodamas. Apverkiu savo automobilį, kad jis apdaužytas ir apibraižytas, išblukusios pilkos spalvos, su menkom arklio galiom, pirmųjų šeimininkų (tėvų) nemylėtas ir nesaugotas, o pakeleivių dar ne kartą ir apvogtas. Kaip ne verksi, kaip nesniaukrosi, kai pro tave, kaip pro kokį medinį rymuonėlį, įsitaisiusi šalia sankryžos, pravažiuoja nauji, prabangūs, originalūs, išskirtiniai, unikalūs automobiliais. Matau tuos automobilius, jie kas dieną pravažiuoja pro mane darbe, gatvėje, draugo vakarėlyje penktadienį, klasiokų susitikime, bare, parduotuvėje, laiptinėje. Ir jie lyg specialiai šmėžuoja man ant kelio, lyg girdamiesi ir maivydamiesi. O ką jau kalbėti apie tuos, kurie ne tik pravažiuoja, bet dar ir su patyčios gaidele pypsina savo blizgančių automobilių garso signalais iš fb, instagramo, delfio ir t.t. Niekada tokių nekviesčiau sau į pagalbą, jie visi bus palydėti vairuotojui jau klasika spėjusiu tapti tarptautiniu pirštų gestu (kai aplink matai tik blogį, normalu, kad pradedi bendrauti su žmonėmis kaip su blogais, todėl juos atstumi ir nesulauki pagalbos). Visgi vieniša. Nematau nei vieno panašaus į save, žiūrint visomis kryptimis nematau (tai nereiškia, kad nėra) nė vieno atidengto kapoto. Jei kartais jie ir stabteli, tai tik tam, kad kaip formulės 1 bolidai užsipiltų naujo kuro (idėjų, norų, svajonių, tikslų), pasikeistų padangas į minkštesnes ar kietesnes (taptų lankstesni ar rigidiškesni) arba kas sezoną dar labiau patobulėtų (laipsniais, partneriais ar vaikais). Tai kodėl gi, bl*t, maniškis stovi ir žiūri į tą tašką B ir nesusitvarko.

Šalia verkšlenimo ir lyginimosi su kitais, dažnai savęs klausiu KODĖL? Kodėl aš? Kodėl man kliuvo toks prastas automobilis? Kodėl aš toks vienišas……? Būtų gerai, jei palikčiau tai tik retorinio klausimo rėmuose. Tačiau… Tačiau, kai niurkau vienas ilgainiui prisigalvoju pačių fantasmagoriškiausių atsakymų į šiuos klausimus. Dar po kurio laiko susidraugauju su šiais bandymais atsakyti į neatsakomus klausimus, o galų gale mane aplanko nušvitimas ir pradedu įtikėti į atsakymus ir laikyti juos grynų gryniausiai faktais. Pateiksiu čia keletą pavyzdžių: mano automobilis nevažiuoja todėl, kad dievas ir visas pasaulis nenori, kad jis važiuotų; man niekada nesisekė jo vairuoti, tiesiog gimiau su atimtomis vairuoti teisėmis; yra kažkas, kas mano automobilį nuolat gadina, specialiai (santykiai su mama, tėvu, partneriu, draugu); jis tiesiog nevertas būti lygiaverčiu eismo dalyviu (aš esu nevertas, kad mane priimtų tokį, koks esu) arba pradedu save įtikinėti, kad jis jau niekada nebe užsives (mano gyvenimas pasmerktas).

Pataisykite mane jeigu klystu, tačiau manau logiška manyti, kad raudos, klausimai, atsakymai (kas iš šono stebint atrodo tiesiog kaip tingus sėdėjimas ant kelkraščio) automobilio nepataisys bei neišmokys vairuotojo auto-mechanikos įgūdžių. Nepataisys nė noras atsistoti ir ieškoti pagalbos (nors tai jau geras žingsnis į priekį). Man padėjo bandymas atsiremti į šaltą asfaltą ir iš lėto laipsniškai kelti savo subine tiek, kad išsitiestų keliai. Pavyko ne iš karto…. Neiškarto pavyko ir pamėginti pasitikėti „blogu“ žmogumi, neiškarto iš gerklės ištraukiau žodį „prašau“. Dar ne kartą sėdau ir stojau, verkšlenau ir keliavau. Tačiau visos šios kelionės metu išmokau, kad automobilio gedimas yra normali tam tikrų įvykių pasekmė – kaip važiuoju, taip ir sugestu: jei bandau visus aplenki (stengiuosi būti geriausias, tobulas, pirmas), jei impulsyviai manevruoju (stengiuosi prisitaikyti prie visų ir prie visko), jei nesisaugau duobių, šulinių ir bardiurų (atiduodu save disfunkciniams santykiams, pastatau save į keblią situaciją), jei nepašildau žiemą prie -20 (jei neparodau meilės sau), jei nenuvažiuoju profilaktiškai į autoservisą (nesirūpinu savo psichikos sveikata) ir t.t ir pan., normalu, kad automobilis man pasakys, kad juo reikia pasirūpinti labiau.

Nemylimam automobiliui gesti yra normalu. Eidamas pakartotinius vairuotojų kursus (savęs pažinimo keliu), taip pat išmokau, kad dažną gedimą galima pastebėti, dažniau užmetant akį į prietaisų skydelį. Prieš automobiliui sustojant prietaisų skydelyje dažnai išsidega tam tikros margos lemputės (jausmai, emocijos, poreikiai) įspėjančios apie galimas pasekmes ir prastesnę netolimą kelionės ateitį. Jei laiku pastebėčiau žybsinčias lemputes, galėčiau iš karto sureaguoti į benzino bako ištuštėjimą (tikslų nebuvimą), tepalų susinaudojimą (interesų stoką) ar akumuliatoriaus sutrikimus (motyvacijos stoką).

Turiu rūpintis savo automobiliu tiek pats, tiek prašydamas kitų pagalbos. Kartais tai vargina, bet tai būtina. Juk naivu būtų tikėtis, kad tašką B pasieksiu sėdėdamas kelkraštyje, keiksnodamas kitus, arba perdažydamas automobilį kita spalva (pakeitęs darbą, partnerį, valstybę).

Psichologas Rokas Saulevičius | terapijoscentras.eu

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.