moteris

Tarpusavio santykius analizuojanti psichologė Olga Valiajeva (Olga Valyaeva) yra išleidusi penkias knygas. Trijų vaikų mama, žmona konsultuoja poras, patekusias į sunkias situacijas, taip pat ji daug dėmesio skiria gerai moters savijautai šeimoje.

Psichologė vadina save namų šeimininkių, kurios nenori dirbti, advokate. Savo tinklapyje valyaeva.ru ji rašo, jog taip galvojančios moterys turi teisę gyventi taip, kaip jos nori, ir nebūti dėl to smerkiamos. „Aš padedu joms susigrąžinti tai, ką iš jų atėmė emancipacija – leidimą sau būti tuo, kuo jos yra, leidžiant sau nedirbti, o būti namų židinio fėjomis“, – sako psichologė.

„Tarp mano skaitytojų ir klienčių yra daug dirbančių moterų. Ir ne tik tokių, kurios yra priverstos dirbti, bet ir tokių, kurios nuoširdžiai myli darbą visa širdimi. Todėl noriu parodyti, kokią vietą reikėtų skirti darbui, kaip jį vertinti, kaip jį išsirinkti ir kodėl to apskritai reikia. Svarbiausia jaustis komfortiškai ir laimingai“, – rašo O. Valiajeva.

Ji vis dažniau savo paskaitose ir straipsniuose kalba apie vertybes, nes būtent jos daugelyje procesų yra svarbiausias dalykas. Remdamiesi vertybėmis ir sąmonės aiškumu (ar neaiškumu) mes ir kuriame savo gyvenimą. Tame tarpe ir darbą.

„Moteris su neteisingomis orientacijomis ir nusimušusiu vidiniu kompasu net labiausiai moterišką darbą pavers sunkiausia prievole. Dirbs kaip arklys, vaikysis rezultatų ir viską šluos nuo savo kelio, o viduje vis didės tuštuma. Nors išoriškai jos darbas gali atrodyti labai moteriškas, pavyzdžiui, manikiūrininkė, rūbų dizainerė, mokytoja… Tačiau viduje – tuštuma“, – rašo psichologė.

Pasak jos, būtent iškreiptos vertybės ir neteisingos vidinės nuostatos alins moterį, nes nėra suvokiami svarbiausi dalykai – kaip vertinti darbą ir ko siekti. Ir atvirkščiai – ta moteris, kurios viduje tvarka, net dirbdama gamykloje sugebės išsaugoti save, nevirsti vyru ir viską išnaudos savo ir savo šeimos labui.

Ji mokės ir kitaip bendrauti su vadovais:

  • Užsilaikyti darbe? Atleiskite, negaliu, reikia namo.
  • Padirbėti savaitgalį? Negaliu, atleiskite, turiu vaikų.
  • Neduosite premijos? Labai gaila, būtų pravertusi.
  • Atleisite? Na, ką padarysi, jūsų reikalas. Aš jau eisiu, man laikas.

„Vidinę harmoniją jaučianti moteris kitaip jaučiasi darbo erdvėje, kitaip kuria santykius, kitaip bendrauja. Ir, beje, jos rezultatai ilgalaikėje perspektyvoje gali būti žymiai geresni nei „ariančios“ moters. Juk šalia jos malonu ir šilta būti, ir žmonės į tai reaguoja. Viršininkas juk irgi žmogus“, – rašo psichologė.

Ji aprašo vieno vyro pasakojimą apie savo darbuotoją, kurią jis vis planuoja atleisti, tačiau neatleidžia. Ji iš darbo visada išeina laiku, kartais net ir anksčiau. Niekada neišeina į darbą per išeigines, rytais kartais vėluoja, dažnai ima nedarbingumo lapelius, nes serga tai vienas, tai kitas vaikas, o kartais net ir vaikus į darbą atsiveda, kai nėra su kuo palikti. Ją reikėtų atleisti, nes ji „neatsėdi“ visų darbo valandų. Tačiau neatleidžia. Kodėl? Štai to viršininko paaiškinimas:

„Kai ji ateina, visas biuras tarsi atgyja. Merginos atbėga pas ją pasitarti, ji visiems padeda, visus palaiko. Vyrai ją gerbia, rengiasi kukliai, tačiau elegantiškai. Kai mūsų laukia sunkios derybos, ji visuomet atneša krepšį namuose keptų pyragėlių. Ir arbatos visiems padaro, nuima įtampą padengusi stalą savo nertomis servetėlėmis, gražiais puodeliais. Lyg būtum ne biure, o pas ją svečiuose, jos namuose. O kai jos nėra, visi vaikšto kas sau, bendravimas nevyksta, nėra tos ypatingos atmosferos“.

O. Valiajeva sako, jog tokią moterį išties sunku atleisti. „Juk ji – kolektyvo siela. Ir jos negali negerbti už tai, kad ji turi tvirtus įsitikinimus šeimos atžvilgiu, rimtai vertina vaikus, namų atsakomybes. Mūsų problema slypi ne tame, kur ir kaip mes dirbame, o kaip mes darbą vertiname. Problemos kyla, kai darbą iškeliame į pirmą vietą ir esame pasiruošusios išduoti save dėl atlyginimo“, – rašo psichologė.

Jos manymu, blogiausia, kai moterys darbui suteikia per didelę reikšmę, didesnę nei jos šeima ir namai. Kai darbui (ir visiškai svetimiems žmonėms) atiduodama tai, kas turėjo būti skirta vyrui ir vaikams, nors už tai ir mokama.

„O jei dar tuo pačiu nesugebama prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą ir užpildyti jį kažkuo svarbiu jums pačioms… Jeigu turite laisvo laiko, jėgų, namie visi pamaitinti ir prižiūrėti, dėmesio visiems užtenka, o jums norisi kažką nuveikti už namų ribų – tai kodėl gi ir ne? Galima ir pasauliui būti naudinga, nešti žmonėms gėrį ir meilę. Kai visos svarbiausios vertybės yra savo vietoje, visa kita lengvai ir harmoningai dėliojasi. Įskaitant ir darbą“, – apibendrina psichologė.

Parengė Ji24.lt