Psichologė Aušra Mockuvienė: ko išmokau tapus mama?

Asociatyvi iliustracija: Liv Bruce / Unsplash.

Pamenu, kaip šiandien: kūdikį antrą mėnesį nešioju ant rankų. Visą laiką. Visą. Du mėnesius nuo gimimo. Dieną ir naktį. Tik ant rankų miega, tik ant rankų valgo (žinoma, juk žindau), tik ant rankų būdrauja… O vos kelių metų sesutei ne taip lengva suvokti, kas gi čia įvyko ir kodėl viskas taip staiga pasikeitė. Kodėl mama negali DABAR pažaisti TIK su ja? Kodėl mama negali išnešti to mažo šaukiančio padarėlio į kitą kambarį DABAR PAT?

Nepamenu tikslios dienos ir tikslių aplinkybių, bet tiksliai pamenu tą akimirką, kai 2 metų „didžioji“ trenkia mažylei, o aš pribėgus impulsyviai trenkiu jai. Ir tuomet dar labiau išsigąstu…

Psichologas Aušra Mockuvienė / Pauliaus Rakštiko nuotrauka

Naktį užmigti nebuvo itin lengva. Bandžiau suvokti, kas įvyko. Stengiausi sustabdyti savęs kaltinimo ir smerkimo srautą ir iš tiesų savęs paklausti „kas įvyko?“ ir „ką aš galiu padaryti, kad tai nepasikartotų?“. Tą naktį supratau esminę motinystės pamoką: nori pasirūpinti kitais – pirma turi pasirūpinti savimi. Kitaip – niekaip. Kai pavyko rasti laisvos nuo savikaltos erdvės, aiškiai supratau, kad kai esu tokia pavargusi ir tokiame trūkume pati, yra akimirkos, kai kitaip tikrai negaliu. Tiesiog negaliu. Ir kalba neina apie savikontrolę. Negaliu sau pasakyti: ei, pasistenk dar labiau, susiimk dar stipriau. Tai  tiesiog neveikia. Ir tai visiškai neprasminga. O kai imu save kaltinti ar smerkti… Oi…. Tam sunaudoju paskutinius energijos likučius. O jei galiu save suprasti ir atjausti: taip, man šiandien sunki diena (ir ne pirma tokia), taip, mano vaikams irgi ne itin lengva. O visa tai talpinti savyje – labai labai keblu… Tą akimirką, kai galiu suprasti ir priimti savo bejėgiškumą, savo trūkumą, savo negalią, vietoje to, kad versčiau save galėti dar daugiau… Tą akimirką, jėgų šiek tiek, tik šiek tiek prisideda. Bet sunkią akimirką tas mažas lašelis gali išgelbėti.

Žinau, kad esu tame ne viena. Visi būdami su vaikais susiduriame ir iš labai arti apčiupinėjame savo kantrybės ir galimybių ribas. Skausmingas patyrimas. Antra vertus, bet kokie didesni išbandymai dovanoja ir plačias galimybes augti.

Šiuo metu vaikai jau praaugę, o vyras išeidamas į darbą jau nebesako „na, tu laikykis, o aš einu pailsėti“. Vaikus vežame į mokyklą, o į darbą keliaujame kartu. Visgi iš to ankstyvojo motinystės laikotarpio išsinešiau kelias pamokas, kurios itin pravertė tuomet, praverčia ir dabar. Noriu jomis pasidalinti.

Kaltė ar atsakomybė?

Kaltė – prabanga, kurios negaliu sau leisti. Nebepamenu, kurioje knygoje skaičiau, jog kaltė – prabanga, kurios verta atsisakyti. Buvau nustebus, pasipiktinus, o dar po akimirkos – sužavėta! Iš tiesų, kaip dažnai kaltė yra tinkamo sprendimo pakaitalas. Pasijuntame kalti, pasigraužiame, pamenkiname save. Ir štai – jau galime sau duoti „išrišimą“. Jau nusibaudėme ir spręsti nieko nebereikia. Kaltės formulė: netinkamas elgesys – bausmė – laisvas. Dažniausiai kaltė yra ir atsakomybė pakaitalas. Ar girdėjote kada panašų mamos monologą: „Aš tokia kalta, tokia kalta, tokia kalta – o tie niekšeliai mane iš kantrybės išvedė…“? Tai irgi kaltės miražai. Labai sunku jaustis kaltu, tai ypatingai skaudus ir sunkiai pakeliamas jausmas. Ir tą akimirką, kai jo nebepakeliame – moneta apsiverčia ir randame sprendimą: čia ne aš kalta / kaltas, čia – jis mane sunervino! Pagaliau galime lengviau atsidusti – gavome „išrišimą“, išsprendėme vidinį konfliktą ir atsipalaidavome nuo kaltės, ir nusimetėme nuo savo pečių atsakomybę. Ir vėl „viskas, ko reikia, padaryta“.

Dažnai manome, kad kaltė apsaugo nuo netinkamo elgesio kartojimo ateityje. Visgi atsakomybė ir kaltė seka labai skirtingas istorijas. Iš tiesų prisiimu atsakomybę tuomet, kai tikrai klausiu, ką ir kaip galiu padaryti kitaip, o ne tuomet, kai aklai ir beatodairiškai smerkiu save.

Atsakomybė – klausti ir spręsti, o ne kaltinti ir smerkti

Išmokau iš tiesų savęs paklausti “Ką galiu padaryti kitą kartą, kad taip neatsitiktų?”. Išmokau atsakyti sau į šiuos klausimus. Išmokau priimti tai, kad nesąmonių padariau, padarau ir padarysiu. Išmokau greitai sau atleisti, priimti sprendimus ir eiti toliau. Kuo greičiau sau atleidžiu, kuo greičiau priimu savo netobulumus, tuo greičiau pavyksta išspręsti situacijas su vaikais ir su savimi. Tuo aiškiau matosi galimi sprendimai.

Rūpestis savimi

Esminis atsakymas į klausimą, ką galiu padaryti, kad tai nesikartotų ateityje, visada yra vienas: pasirūpinti savimi. Lieka tik suprasti, kaip būtent man svarbiausia savimi pasirūpinti šiuo metu. Ko dabar trūksta labiausiai: miego, gero maisto, įspūdžių, draugės, vienatvės, judesio, gamtos, buitinės ar emocinės paramos…?

Sąmoninga auklėjimo filosofija ir aiški strategija

Labai padeda žinios. Padeda, kai turiu aiškų savo matymą, kaip noriu auginti vaikus ir kodėl būtent taip. Padeda, kai galiu suprasti, kas iš tiesų tuo metu vyksta su vaiku. Ir, priešingai, labai trukdo tokios nuostatos, kaip „vaikai turi būti paklusnūs“, „draugės vaikai seniai jau moka patys susitvarkyti, o maniškiai….“; „Jie tai daro tyčia“; „jie manipuliuoja manimi….“.

Ir net tuomet, kai jėgos išsenka ir nori-nenori į galvą pradeda lįsti visas vaikų auklėjimo folkloras, kurį esu mačiusi ir patyrusi tarybinėje kultūroje. Tuomet giliai įkvėpusi oro turiu sau apie ką priminti ir ko įsikibti tarsi plūduro neleidžiančio nuskęsti automatinių reakcijų jūroje. Žinios padeda turėti pasirinkimą.

Ir verta prisiminti, kad naujų dalykų mokomės ne streso ir pervargimo situacijose. Tuomet vienintelis tikslas – išgyventi mažiausiomis sąnaudomis ir nuostoliais. Mokytis galime, kai “grįžtame į save”. Tuomet galime kelti klausimus, ieškoti atsakymų, informacijos, mokymų, knygų, video paskaitų, pagalbos, psichoterapijos ir visko, ko tik mums gali prireikti, kad su savo vaikais ir savimi būtume taip, kaip norisi, o ne tik taip, kaip automatiškai gaunasi.

Aušra Mockuvienė | depresijosgydymas.lt
Depresijos gydymo centro įkūrėja ir psichologė

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.