Psichologė Ingrida Noreikaitė apie knyga „Septynios minutės po vidurnakčio“ (2 dalis)

Leidykla „Nieko rimto“ išleido amerikiečių rašytojo Patricko Nesso knygą „Septynios minutės po vidurnakčio“. Tai istorija apie berniuką, vardu Konoras, susidūrusį su skaudžiais išgyvenimais. Pirmoje interviu dalyje su medicinos psichologe ir psichoterapeute Ingrida Noreikaite kalbėjomės apie mirtį ir viltį. Šioje, antrojoje dalyje, kalbėsimės apie tai, kaip padėti vaikams atsitiesti po skaudžių išgyvenimų.

kambaryje

Šermenys ir laidotuvės – mirusiojo pagerbimo, atsisveikinimo su juo apeigos. Ar reikia vestis vaikus į šermenis, laidotuves? Ar svarbu vaikams atsisveikinti su mirštančiu žmogumi?

Literatūroje turbūt sutiksite įvairių nuomonių. Manau, kad ne tik reikia, bet ir būtina. Kas yra šermenys? Visų pirma tai – atsisveikinimas. Tam, kad pradėtum toliau gyventi, turi atsisveikinti. Kad galėtum vienas duris atidaryti, kitas turi uždaryti. Šermenys yra ta vieta, kurioje gali atiduoti savo jausmus. Taip pat gali gauti paramą ir užuojautą iš kitų. Svarbu vaikui papasakoti, kas vyks.

Turite omenyje patį šermenų procesą?

Taip. Reikia paaiškinti, kas vyks ir kaip vaikas turėtų elgtis. Žmogus numirė, bus daug verkiančių ir visiems bus liūdna. Svarbu pasakyti vaikui, kad turės ramiai pasėdėti ir tyliai kalbėti. Žinoma, tikrai nereikia, kad mažas vaikas būtų penkias šešias valandas šermenyse. Bet atsisveikinti tikrai galėtų. O vyresniems vaikams šermenys padeda priimti realybės faktą.

Kaip artimieji galėtų padėti vaikui išgyventi skaudžias patirtis?

Pirmiausia turėtų pasirūpinti svarbiausiais vaiko poreikiais. Ne norais, bet poreikiais. Ko vaikui reikia tuo metu? Tarkim, jei miršta mama. Reikia, kad vaiku kažkas pasirūpintų. Kur jis miegos? Kas jam padarys valgyti? Kas drabužius paruoš? Kas pasakys, kur ir kada eiti? Kitaip sakant, reikia būti su vaiku. Jei vaikas sėdi ir verkia, reikia prisėsti šalia, pabūti kartu. Tokiu atveju netinka moralizavimai. Geriausia – paprasčiausiai prisėsti greta, priglausti vaiką. Netinka frazės „neverk“ ar „nieko nepakeisi“.

Tikriausiai taip pat netinka ir frazės „viskas bus gerai“, „tu toks drąsus(-i)“?

Taip. Dar viena dažnai kartojama frazė – „Jei daug verksi, mirusiajam bus labai sunku gulėti ir jis karste vartysis, dėl to neverk.“ Tai yra visiškas absurdas. Tokiu atveju jausmus užspausim, uždarysim ir turėsim labai liūdnas pasekmes. Reikia pasirūpinti elementariais vaiko poreikiais – valgis, miegas, drabužiai. Svarbu, kad būtų, kas liūdnu momentu paimtų už rankos ir pavedžiotų. Aišku, ir suaugę turi rodyti savo jausmus. Jeigu jie bijos, tai ir vaikui bus pavyzdys, kad liūdėti nereikia. Aišku, kartais pasiekiamos ir kraštutinės ribos – rėkimas, daužymas. Kita vertus, tai yra normalu tokioje situacijoje. Kai žmogus pats yra labai didelėje traumoje, jis negali susitvarkyti su savo jausmais ir jam yra sunku padėti kitiems. Suaugę žmonės turi daugiau atraminių taškų – darbą, draugus, pomėgius, gyvenimo rutiną. Vaikas turi daug mažiau tokių taškų, jo pagrindinis ramstis – tėvai. Jei vienas iš tėvų numirė, vaikui iškart dingsta vienas ramstis. Ir suaugę žmonės turėtų suprasti, kad atsikėlę ryte nebus tokie patys. Darbe viskas kris iš rankų, atsiras nesklandumų, norėsis verkti. Tai yra normalu. Ir vaikas negali kitą dieną grįžti namo su dešimtukais. Keičiantis gyvenimo aplinkybėms, svarbu, kad išliktų kažkas pastovaus, nes tai padeda žmonėms grįžti į įprastą gyvenimo ritmą.

Kaip vaikui grįžti į normalų gyvenimą, mokyklą?

Paprastai, kojomis (juokiasi). Vis tiek reikės grįžti į mokyklą. Su tokiu pačiu siaubu, nes visi žino, jog kažko netekai ir dar prisidės tai, kad kelis mėnesius nelankei mokyklos. Užgrius dar vienas krūvis, juk visi jau bus pažengę, nuėję toliau, o tu atsilikęs. Šioje knygoje man patiko, kad nors ir buvo labai sunku, Konoras lankė mokyklą. Ir močiutė vežė, ir tėtis. Šioje situacijoje gailestis labai netinka. Tai bus tarsi meškos paslauga. Vaikui vis tiek reikės grįžti į tą aplinką.

O galbūt kokie nors papildomi užsiėmimai galėtų padėti vaikui atsitiesti?

Vaikui reikia turėti rutiną. Ne tik namus ir mokyklą, bet ir būrelius, fizinius užsiėmimus. Fizinė veikla yra tarsi panacėja nuo visų problemų. Nuo protinių problemų padės išsivalyti tik fizinė veikla. Ir atvirkščiai, kai pavargstama nuo fizinės veiklos, padės pailsėti protinė – knygos, kryžiažodžiai. Pusiausvyra labai reikalinga, o fizinis krūvis visomis prasmėmis pats geriausias. Ir kraujagysles stiprina, ir kraujospūdį kelia, jėgos gyvenime atsirada. Kai sportuoji, pasiilsi nuo savo minčių, sunkių išgyvenimų. Ir mokykloje fizinio lavinimo pamokos padarytos ne be reikalo. Vaikai pradeda skųstis nemiga, kai beveik fiziškai nepavargsta. Kaip jie miegos, jeigu yra nepavargę? To tikrai labai reikia. Kaip sakoma, gedi ne tik širdis, bet ir visas kūnas. Būreliai, savipagalbos grupės, buvimas tarp žmonių gali padėti. Ir piešimas, muzika. Reikia suvokti, kad gyvenime tokių skaudžių situacijų būna. Žinoma, skaudu. Jei kyla pyktis, galima pagalvę padaužyti, parėkti. Viskas yra gerai, kas nekenkia nei pačiam, nei kitiems. Kitiems kenkia, kai mes juos žalojam, o sau kenkiam, kai savyje viską užspaudę laikom. Reikia atiduoti tą skausmą.

Galbūt skaitant „Septynias minutes po vidurnakčio“ Jums įsiminė kokia nors vieta?

Taip. Pavyzdžiui, ši: „– O jei kada nors, – pratarė ji dabar jau tikrai verkdama, – tu viską prisiminsi ir pasigailėsi, kad pykai, taip pykai ant manęs, kad net negalėjai kalbėti, žinok, Konorai, kad viskas gerai. Kad aš supratau. Aš tikrai suprantu. Žinau viską, ką nori man pasakyti ir tau nebūtina sakyti to garsiai. Supratai?“ Tuo metu, kai pikta, žmonės užsidaro ir nekalba. Bet tai galbūt paskutinis momentas, kai gali pasakyti mamai, kad nenori, jog ji mirtų. Po kelerių metų vaikas supras, kad nepasakė to, kada galėjo. Čia tikras perlas. Priešmirtinė žmogaus išmintis. Žmogus prieš mirtį negalvoja, kad kažko nepadarė, darbų nepabaigė, jis labiau galvoja apie tai, koks jis buvo su žmonėmis. Kad kažko nepasakė, su kažkuo nepasimatė. O ne tai, kad nepastatė namo ar viršininkui kokios nors užduoties neatliko. Tai lieka antrame plane. Taip pat ši: „– Ir tada pradėjau galvoti, kad noriu, jog viskas pasibaigtų. Noriu paprasčiausiai apie tai nebegalvoti. Nebegaliu pakęsti laukimo, nebegaliu pakęsti vienatvės“. Žmogaus resursai išsenka, paprasčiausiai būna per sunku, norima, kad viskas pasibaigtų. Aš galiu kentėti, kai žinau, kad tai kažkada baigsis. Ir visai kitas kentėjimas, kai nežinai, kada bus pabaiga. Tai labai išsekina. Klasikinė istorija – vaikas augo su mama, kuri smurtaudavo. Bet jis išgyvendavo tai, nes žinojo, kad vakare grįš tėtis, kad viskas bus kitaip. Visai kita būtų situacija, jei vaikas nematytų tos išeities. Tada tikrai prasidėtų įvairūs psichiniai sutrikimai ir panašiai.

Ką patartumėte norintiems padėti vaikui išgyventi artimo netektį?

Reikia išjausti, neuždaryti jausmų savyje. Normalūs visi jausmai, kurie aplanko. Bet kurie. Žmogus verkia, isterikuoja, pyksta. Tai visiškai normalu. Blogai būna, jei jausmai užspaudžiami, uždaromi. Problemos kyla tada, kai neleidžiame sau jausti. Psichologiniams sutrikimams atsiradus ir mokslas, ir sveikata, ir darbas trinka. Reikia leisti sau būti su jausmais.

 

Share Button

You may also like...

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.