Psichologė įveikė depresiją ir dabar pati veda nemokamas paramos grupes
Foto: psichologė Inga Juodkūnė
Psichologė, tinklaraščio „Atspirties taškas“ autorė bei dėmesingo įsisąmoninimo (ang. Mindfulness) trenerė Inga Juodkūnė neseniai išleido autobiografinį romaną „Rytoj vėl patekės saulė“, kuriame pasidalijo asmenine patirtimi kovojant su depresija. Moteris pripažįsta, apie tai kalbėti jai reikia daug drąsos, o iš kolegų yra sulaukusi ne vieno klausimo, ar tikrai to negalima išgyventi tyliai.
– „DELFI metų moterys 2019“ rinkimuose esate nominuota „Super moters“ kategorijoje. Ką jums tai reiškia?
– Netikėtai maloni staigmena. Esu nominuota už drąsą atvirai kalbėti destigmatizuojant depresiją bei pabrėžiant, kad depresija klastinga ir profesijų nesirenka. Kažkaip čia norisi man pridurti, kad „Super moterimi“ nesijaučiu. Ta kaina, kurią sumoka žmonės susidūrę su depresijos stigma yra skaudi. Ir savo pavyzdžiu kviečiu tuos kurie gali ir nori drąsiai kalbėti. Tik kartu galime griauti depresijos stereotipus ir mažinti jos stigmą.
– Kaip gimė jūsų knyga? Ką skaitytojas joje ras?
– Norėjau pasidalinti tiek savo asmenine, tiek profesine patirtimi. Atspirtis rašyti buvo ligos perėjimas per asmeninę prizmę. Knygos pristatyme vienas klausytojas uždavė klausimą: knygoje depresija – fikcija ar realybė? Mano labai spontaniškas ir nuoširdus atsakymas buvo, kad tai – realybė. Pagrindinė knygos herojė – Paula. Ji – didelė dalis manęs, bet tai nesu tikroji aš, ji maždaug 70-80 proc. manęs, tačiau kiekvienas joje galime rasti ir savęs, ir draugų. Skaitytojas čia gali rasti būdų, kaip išeiti iš tos tamsos ir kančios. Knyga nėra apie tipinę klinikinę depresiją. Depresija – klastinga liga, kai mes užsidedame sėkmingo ir viską įveikti galinčio žmogaus kaukę, tačiau kai liekame namuose vieni – pasirodo, kad yra visai kitaip.
– Tuomet ar aplinkiniams tai įmanoma pastebėti? Jei namuose mūsų niekas nemato, o vaikštome su laimės ir sėkmės kauke?
– Visada yra kelios pusės: santykis su savimi, santykis su kitais ir santykis su pasauliu. Šis santykis keičiasi ir labai priklauso nuo paties žmogaus, kokį jis jį kuria, tačiau atsakingos visos šios trys dalys. Žinoma, kad yra ir pačio žmogaus atsakomybė, kiek jis kalba apie tai, kaip jaučiasi, tačiau aplink esantys žmonės gali padėti tikrai daug. Turbūt per Paulos istoriją aš ir parodau, ką ir kokiais momentais gali žmonės, esantys šalia, o kada nereikia prisiimti per daug atsakomybės ir ją palikti sergančiajam.
– Kaip kalbėti su žmogumi, kai žinai, kad jis turi sunkumų? Dažnas mėgstame patarinėti arba kaip tik nuvertinti ir sakyti: nesinervink, visi turime sunkumų – praeis. Kaip išbūti su žmogumi ir jam padėti?
– Viską pasakėte. Pirma, kad visa tai praeina, o kitas momentas, tai kaip išbūti. Šalia esantis žmogus gali padėti išbūti, kai labai sunku. Aš nežinau, ar visada reikia patarimų. Kalbant apie knygą, tai ji yra daugiau apie tai, kaip gyventi su tuo sunkumu ir kančia, kuri slegia kiekvieną dieną ir priveda prie to, kad nebesinori gyventi. Kaip neprarasti vilties ir ieškoti būdų išeiti iš tos kančios. Man ši knyga yra apie viltį ir meilę gyvenimui.
– Dažnas, ko gero, įsivaizduoja, kad psichologas tiesiog negali sirgti, nes yra tarsi super žmogus, kuris gydo kitus. Su kokiu visuomenės požiūriu susiduriate?
– Turbūt dabar pradedu susidurti su visuomenės požiūriu. Mes labai linkę klijuoti etiketes ir šablonus. Liga nesirenka profesijos, nesirenka žmonių – ja gali susirgti kiekvienas. Ar gydantys sergančius vėžiu, negali juo susirgti? Depresija nuo kitų ligų skiriasi tuo, kad suserga mūsų protas, kūnas ir siela. Ir tai kartais nematoma arba labai sunkiai pastebima, ir juolab sunkiai išgydoma. Kūną galime gydyti protu, nes minčių galia geba daug, bet kai suserga mūsų mintys, tai klausimas, kuo jas gydyti? Tomis pačiomis mintimis, bet kaip tai padaryti, jei jos serga? Užburtas ratas. Man tikrai buvo iššūkis leisti šią knygą, nes ir kolegos klausė, ar man tikrai to reikia – taip garsiai kalbėti? Nes galbūt galima tyliai per visa tai praeiti. Vis dėlto, aš tame matau naudą – atviras kalbėjimas gali padėti žmonėms ir… gydytojams, juk jie – rizikos grupėje.
– O su kokiu požiūriu apskritai vis dar susiduria depresija sergantis žmogus?
– Tai, ką girdžiu iš klientų ir tai, ką girdžiu pati pristatydama knygą, yra kad depresija – tinginių liga ir tiesiog tinginystė. Net nelabai turiu, ką į tai atsakyti, nes tai yra žmonių požiūris. Teko girdėti, kad, skaitydamas mano knygą, žmogus pakeitė savo nuomonę. Sako – man įvyko toks lūžis, kai aš supratau, kad tai nėra taip paprasta. Tai nėra paprastas liūdesys, atsiskyrimas ar vienišumas. Nepadeda įprasti būdai – geras filmas, skani vakarienė ar geras laikas su draugais. Tai savaime nepraeina, tai liga, kurios mes negalime kontroliuoti, kad ir kiek pastangų įdedame. Kad iš to išeitume – reikia tikro, profesionalaus gydymo ir tai per savaitę nepasikeičia.
– Ar prie tokio žmonių požiūrio prisideda ir netinkamas sąvokų naudojimas? Paliūdime porą dienų ir skelbiame, kad mums – depresija?
– Manau, kad taip nutinka, kai nemokame ir neturime žodžių apibūdinti, pavyzdžiui, depresyvios nuotaikos. Jei ją jaučiame, kitą rytą atsibundame ir viskas būna praėję, tačiau žmonės, kurie tikrai suserga depresija – jiems kitas rytas atrodo toks pats, ir trečias rytas atrodo toks pats, ir po dvejų mėnesių rytas atrodo toks pats. Ir tai nepraeina.
– Ar tai ir yra pirmasis stiprus signalas, kad reikia kreiptis pagalbos? Jei ilgą laiką „rytai nesikeičia“?
– Depresija turi išskirtus kriterijus: tai ilgiau nei dvi savaites užsitęsęs liūdesys, nerimas, vienišumas, miego sutrikimai, energijos pokyčiai, kai tiesiog trūksta energijos ir anksčiau buvusios malonios veiklos tampa nemalonios. Rimtas signalas, jei anksčiau mėgdavote išeiti, o dabar renkatės likti užsidarius namuose, pasikeičia pasaulio matymas, žmogus „siaurėja“ ir traukiasi į save.
– Kokia galėtų būti pirmoji pagalba sau?
– Depresija ateina palaipsniui, tarsi rūkas. Pirmoji pagalba gali būti ir pokalbis. Jis gali tapti tarsi termometru, kuris padeda suprasti, ar tikrai kažkas man negerai? Pokalbio gali užtekti išsilieti, parodyti savo jausmus, nes gal tai buvo sunkesnis periodas, kai žmogus užsidarė. Šiais laikais turime nemokamų linijų, kuriomis galime paskambinti ir pasikalbėti, pasimatuoti tą temperatūrą. Pagalba gali suteikti ir specialistas, kuris padės išsiaiškinti, ar tai tiesiog nerimas, ar kas nors rimčiau.
– Ko jums trūko, kai sirgote?
– Labai ieškojau paramos grupių, kur galėčiau kreiptis. Klausiau kolegų, bet iš esmės niekas to nedarė ir neorganizavo. Yra psichoterapinės grupės, bet jos kitokios nei paramos. Dabar pati nemokamai vedu paramos grupes Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje. Sulaukiau nuostabos, kad tai yra nemokama, tačiau esu apsisprendusi savanoriauti. Tarp psichologų manoma, kad žmogus turi mokėti už teikiamas paslaugas, nes tokiu būdu jis įsipareigoja lankytis, bet šioje vietoje labai svarbus tarnystės principas. Man sakė, kad niekas neateis, tačiau netikėjau tuo, nes žinau, kad jeigu žmogui skauda – jis ateis. Tie kurie atėjo, lankosi toliau. Kai vienam sunku – jis gauna pagalbą, o kai lengviau – gali padėti kitam. Tai bendruomenė, kurioje jauti, kad turėsi į ką atsiremti, kai reikės. Poreikis būti tokioje grupėje – didžiulis.
Depresija yra visuomenės problema ir gydytojai kokybiškai atlieka savo darbą, bet holistiniu požiūriu nėra sistemos, nėra jungties. Mes turime labai daug žmonių, kurie serga, tačiau jais nepasirūpiname. Jei tai visuomenės problema, tai keliu klausimą, kodėl visuomenė neturi įrankio, kaip tokiems žmonėms padėti? Emocinės paramos grupių pasaulyje yra pakankamai daug ir jų reikia. Noriu, kad mes tokių turėtume. Kokia jų nauda? Jose žmonės, patiriantys depresiją, įsipareigoja padėti vieni kitiems. Depresija stumia į atskirtį, tačiau į susitikimus privalai ateiti ir privalai įsitraukti į veiklą. Kai tai padarai – tau pradeda rūpėti ir kiti grupės nariai, taip susikuria bendruomenė, kurioje pasirūpiname vieni kitais.
– Esate sakiusi, kad nesvarbu, kuriuo keliu žmogus pasuka sunkiu metu: nueina pas kunigą ar pas psichoterapeutą. Knygoje taip pat yra „pažinties su kunigu“ skyrius, kokia buvo jūsų patirtis?
– Manau, kad tai priklauso nuo pačio žmogaus pojūčio. Psichoterapija turi tam tikrus rėmus, metodus, egzistuoja įvairios kryptys, remiamasi mokslu ir psichoterapeutas yra profesija. Tuo tarpu dvasininkas – tai gyvenimo būdas, dvasininkas atstovauja tam tikrą religiją, požiūrį į gyvenimą, iš dvasininko žmogus gauna daugiau palaikymo, palydėjimo, galbūt atleidimo. Pas psichoterapeutus žmonės eina su konkrečiu tikslu – tapti laimingesniais, įveikti depresiją ar panašiai. Nežinau, ką žmonės sako nuėjus pas dvasininkus.
Mano knyga atsirado iš mano ieškojimų, aš tikrai kėliau klausimą, kiek gali padėti psichoterapija, o kada jos ribos baigiasi. Man iki šiol tai yra jautri vieta – kai pats esi specialistas, turi pačius geriausius kolegas, kurie gali padėti, supranti, kad tie metodai veikia, bet jų neužtenka. Tada reikia turėti ryžto eiti ir ieškoti toliau. Mano kelyje tikrai buvo įvairiausių ieškojimų, kurie net ne visi yra aprašyti knygoje. Aš visada skatinu žmones ieškoti to, kas jiems tinkamiausia. Turime ieškoti, kas mums kuriuo nors etapu tinka ir patinka, bet tai nereiškia, kad tai tikrai padės. Knyga yra apie savižudybę, tai kai mes kalbame, kaip iš tos krizės išeiti, padeda viskas. Nėra vienintelio universalaus recepto, o kas tiksliai padėjo knygos herojei Paulai – lai nusprendžia skaitytojas.
– Kiek šių laikų žmogui apskritai yra svarbios įvairios praktikos, meditacija, dvasingumas?
– Šiandien visko yra labai daug, tad žmogus gali tame pasimesti. Reikia pirmiausia atrasti, kaip save sustabdyti. Net nėra svarbu, ar tai bus meditacija, ar tiesiog vienos-dviejų minučių sustojimai kasdienybėje, trumpas atsijungimas nuo interneto ir telefono, ar panašiai. Nesvarbu, kokie metodai, svarbu, kad žmogus rastų, kaip nurimti ir išgirsti save, savo artimuosius, suprasti, kokioje aplinkoje gyvena, kaip veikia ir kodėl veikia. Tai reikia daryti ne kartą per metus, o kasdien. Tai neleidžia pamesti santykio su gyvenimu. Taip pat svarbu pasirūpinti savo proto ir kūno higiena. Į tai žiūriu praktiškai, nes ieškodami žmonės ima blaškytis tarp įvairių praktikų ir greitai nieko nebenori. Reikia suprasti, kuo tiki bei pasirinkti vieną kryptį ir ja sekti.
– Kalbate apie mėgavimąsi dabartimi, kaip to išmokti?
– Yra geras posakis – skubėti ramiai. Man jis labai patinka. Tai išmokstama iš dėmesingo įsisąmoninimo. Vienos ar dviejų minučių sustojimas kasdien nekainuoja tiek daug, kiek iš jo gauname. Jo metu nukreipiame mintis į kvėpavimą ir tiesiog jį stebime, suprantame, kad daugiau nieko nėra tik aš ir mintys, kurios yra tiesiog mintys – ne faktai ir ne realybė.
Nominuokite ir išrinkite metų moteris ČIA.
Simona Macijauskaitė | delfi.lt
DELFI Moterys redaktorė