kompiuteris

Jeigu jūsų vaikas maistą nešasi prie kompiuterio, negeba atpasakoti perskaityto teksto ar neramiai miega – vertėtų susirūpinti. Anot medicinos psichologės, psichoterapeutės Gražinos Sapiegienės, tai gali būti priklausomybės nuo informacinių technologijų požymiai. Nors technologijos tapo neišvengiama kasdienybės dalimi, vis dėlto specialistai kalba ir apie augančią priklausomybę nuo kompiuterio, išmaniojo telefono ar planšetės.

– Kiek priklausomybė nuo technologijų – kompiuterių, interneto, išmaniųjų telefonų – mums aktuali? Ką pastebite dirbdama su vaikais?

– Deja, tai išties jautri tema tėvams, auginantiems vaikus. Vis dažniau atsiranda pacientų, kurie skundžiasi sutrikimais, atsiradusiais dėl ilgo naršymo internete, sėdėjimo prie televizoriaus, įnikimo į planšetę ar išmanųjį telefoną. Vaikai nebemoka bendrauti, menksta kūrybiškumas, jie negeba fantazuoti, atpasakoti perskaityto teksto, sukurti istorijos. Didžiulis ir vienišumo jausmas, randasi depresinių simptomų, kyla nerimas, prasideda miego sutrikimai. Jei ir toliau tiek pat naudojamasi technologijomis, atsiranda psichosomatinių sutrikimų, nes į didelę įtampą, neigiamus išgyvenimus reaguoja visas kūnas. Prie psichosomatikos  galima priskirti kvėpavimo, virškinimo sutrikimus, alergijas

– Informacinės technologijos tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Kokiais atvejais simptomai rodo, kad vaikas galimai turi rimtą sutrikimą ar net priklausomybę?

– Tėvai turėtų atkreipti dėmesį, kiek laiko vaikas praleidžia prie kompiuterio, kaip ilgai iš rankų nepaleidžia telefono, kiek ilgai sėdi prie televizoriaus. Kitas svarbus orientyras – turinys: jei tai televizorius –  ką vaikas žiūri, jei kompiuteris –  kokius žaidimus žaidžia, jei virtuali socialinė erdvė – su kuo ir apie ką bendrauja. Jei laiko kompiuteriui skiriama vis daugiau ir daugiau, o vaikas nė pavalgyti nebenori eiti arba maistą nešasi prie kompiuterio, tai jau svarbūs signalai.

– Bet įpročių vaikai nesusigalvoja patys – juos formuoja tėvai.

– Taip, vaikus formuoja artimiausia aplinka, šeima. Tai, ką vaikas daro ir kas jums nepatinka, yra jūsų pačių šeimos veidrodis. Jei vaikui atsiranda poreikis daugiau laiko leisti internetinėje erdvėje, o mažiau su tėčiu, mama ar broliais, seserimis, vertėtų susimąstyti. Šiais laikais gana dažna situacija, kai šeima kaip ir gražiai kartu gyvena: mama – prie vieno kompiuterio, tėtis – prie kito, vaikas – prie trečio. Tada ir kyla klausimas, kur tas tikrasis bendravimas, šeimos ryšiai ir kaip vaikui socializuotis.

– Koks technologijų poveikis psichologinei vaikų sveikatai? Ką apie tai privalėtų žinoti tėvai?

– Tėvai gana savanaudiški. Vaikui į rankas duodant planšetę ar išmanųjį telefoną, tenkinami tėvų asmeniniai poreikiai. Kad tik vaikas nelįstų į akis, netrukdytų, kad mama galėtų su drauge kavos išgerti ar tėtis pasižiūrėti kokį filmą. Ir vaikui tuo metu gerai, ir tėvams. Vaikas visada nori žaidimų. Dėl žaidimų – būtent kompiuterinių – atitrūkstama nuo buities, darbų, netgi nuo pamokų.

– Ar galėtume rasti ir teigiamų dalykų toje smagioje virtualioje erdvėje?

– Technologijos nėra blogis. Be jų dabar neapsieiname. Visgi vaikas nesuvokia ir neatrenka, kada technologijos jam naudingos, kada žalingos, todėl būtinas suaugusiųjų dalyvavimas. Atsakomybė atitenka suaugusiesiems, būtent tėvams.

– Kiek, kada ir kokiais atvejais leisti naudotis informacinėmis technologijomis?

– Tyrimų daryta įvairių ir rezultatai skiriasi. Viena iš nuomonių, kad iki dvejų metų visiškai nerekomenduojama bei planšetė, nei kompiuteris, nei televizorius – niekas. Ikimokyklinukams leistinas maždaug pusvalandis, dešimtmečiams – valanda, vyresniems kaip 11 metų – iki pusantros valandos. Tačiau tai ginčytina. Yra ir sąmoningų, atsakingų vaikų, kurie geba atsirinkti, kiek laiko sėdėti internete, ką ten veikti, ką žaisti.

– Teko aptikti ir tokių tyrimų, kad Lietuvos mokyklinio amžiaus vaikai prie kompiuterio ar televizoriaus praleidžia jau po kelias valandas per dieną.

– Tai labai daug, be to, žiūrimas ir televizorius, ir kompiuteriu naudojamasi. Technologijos atima laiką iš bendravimo su draugais, sportinių žaidimų ir kitos panašios veiklos. Jei atsisakytume televizoriaus ir tą laiką leistume prie kompiuterio, tai būtų mažesnė blogybė. Bet čia pasiliekamas tik virtualus pasaulis, gyvenimas už ekrano.

– Kaip laisvalaikis, leidžiamas ne su tikrais draugais tikrame kieme, o prie kompiuterio, gali paveikti tolesnį socialinį vaiko gyvenimą? Galbūt bendravimas internetu gali bent iš dalies atstoti realų bendravimą?

– Mes, suaugusieji, dabar kartais irgi draugų susirandame internetu. Vieni tampa tikrais draugais, kiti – ne. Vaikams kenksminga tai, kad nesiformuoja tikrieji, realūs bendravimo įpročiai. Mes, tiesiogiai nesusitikdami su žmonėmis, negalime matyti jų emocijų, tikrų reakcijų, negalime pastebėti, kuo jie panašūs į mus, kuo skiriasi. Internetinėje erdvėje mygtuko spustelėjimu viskas labai greitai sukuriama. Žaidimuose daug gyvybių, veiksmas vyksta greitai, paskui atsiranda ir nesąmoningas virtualios erdvės perkėlimas į realybę. Nebeatskiriama, ar tai išties vyksta, ar tik ekrane.

Sukuriamas pseudoscenarijus, kad ir šiapus galima daryti taip, kaip ekrane. Bet šiapus taip nebepavyksta. Atsiranda nusivylimas, tuomet – ir nerimo sutrikimai, ir depresiniai požymiai, nepasitikėjimas savimi, nebelieka gebėjimo spręsti situaciją.

– Su kokiais sudėtingiausiais atvejais dėl vaikų ir paauglių priklausomybės nuo informacinių technologijų susidūrėte? Kokios dažniausios problemos?

– Dažniausios bendravimo ir pasitikėjimo savimi problemos. Tėvai tikisi – gal vaikai išaugs tas problemas. Deja, neišauga.

Dirbu su penkiamečiu, kuriam psichiatrai nediagnozavo priklausomybės nuo kompiuterio, tačiau kuris psichologiškai buvo gana priklausomas nuo kompiuterinių žaidimų. Svarbiausias jo darbas ryte – lėkti prie savo planšetės ir ten pasinerti į jam patinkančius žaidimus. Atsiranda pasekmės: vienas miegoti negali, nemoka žaisti su žaislais, su kuriais penkiamečiai paprastai žaidžia, negeba suregzti dviejų sakinukų.

Vienintelė pagalba – bendravimas. Sutinku, kad šeima gali kartu filmą pažiūrėti, gali ir prie kompiuterio pasėdėti, bet žiūrėjimas, aptarimas, emocijų raiška turi būti bendras interesas. Tai nėra blogai, bet jeigu mes išsiskirstome į atskiras erdves ir net nesikalbame, po kažkurio laiko išvis nebeliks apie ką kalbėti.

– Vieni tyrimai technologijų naudojimą sieja su vienišumo jausmu, agresyviu vaikų ir paauglių elgesiu, o kiti pateikia išvadų, kad technologijos tik skatina bendrauti su draugais, mažina vienatvės jausmą ir depresiją, yra susijusios su didesniu teigiamu savęs vertinimu. Kaip paaiškinti tokius skirtingus rezultatus?

– Niekada nebus vienos nuomonės. Viskas priklauso nuo to, kokį tikslą turime ir ką norime įrodyti. Viena pusė gali teigti, kad tai naudinga ir gerai, kita – ieškos priežasčių. Technologijų šalininkai teigia, kad kompiuterių paplitimas sukėlė naują socialinę problemą, nes ne visi vaikai turi lygias galimybes jais naudotis, o tada tarsi nepatenkinamas poreikis turėti kažką teigiamo ir svarbaus. Vieni vaikai gali turėti kompiuterį, kiti – ne. Jei kompiuterį įvardinsime kaip kažką įdomaus, gražaus ir naudingo, o vaikas to neturi, atrodys, kad jis gyvenime kažko netenka. Svarbiausia riba, kur matome naudą, o kur – jau žalos grėsmę.

– Klausytoja dalijasi patirtimi, kad anūkas, grįžęs iš mokyklos, pareiškia eisiąs pailsėti prie kompiuterio. Ten labai įsitraukia, nereaguoja į aplinką, nenori atsitraukti, nes bijo žaidime prarasti gyvybę.

– Gana įprasta situacija. Vaikas gerai jaučiasi būdamas virtualioje erdvėje. Galbūt tą žaidimą žaidžia ne jis vienas, o būrelis prie atskirų kompiuterių – žaidžiama kartu. Vyksta kova už būvį, tikslas – išgyventi. Baimė prarasti gyvybę žaidime, pasitraukus iš tos erdvės, – jau stiprus signalas, kad vaikas „įkritęs“ į virtualią erdvę. Reikėtų į tai atkreipti dėmesį. Pagalba – alternatyvų ieškojimas. Galbūt tai sportas ar kita veikla, kuri jį sudomintų.

Visada padeda apdovanojimas – kad vaikas pasiektų gerų rezultatų, reikia ir paskatinimų. Taip kompiuteris gali tapti apdovanojimu už tinkamą elgesį, gerus pažymius, kitus pasiekimus. Kompiuteris negali būti priemone, kuri visada ir visur lengvai pasiekiama, nes tuomet nebelieka vertės.

– Tuomet galbūt reikėtų auklėti ne vaikus, o tėvus?

– Klausimas sudėtingas. Tėvai nori, kad vaikai eitų paskui juos. Turėtume įsisąmoninti, kad tėvai turėtų sekti paskui vaikus, įsiklausyti į mažuosius. Būna, kad tėvai nė nepažįsta savo vaiko, nežino, kas vyksta jo širdelėje. O ten vyksta daug sudėtingų procesų. Jei vaikas neturi atramos, nepasitiki, bijo tėvų, tada nesidalina savo mintimis, išgyvenimais, nes bijo būti sukritikuotas, galbūt net pažemintas. Todėl vaikas ieško įvairių saviraiškos būdų ir vienokius ar kitokius randa.

– Visgi, pavyzdžiui, su penkiamečiu pasikalbėti jau galima, o kaip atpratinti nuo kompiuterio dvimetį?

– O ką veikia mama, kai vaikas prie kompiuterio? Tai tarpsnis, kai mama itin reikalinga ir pasivaikščioti, ir pažaisti, ir pasaką paskaityti. Juk pats dvimetis kompiuterio nepasiėmė, jis dar nežino, koks tai daiktas. Vaikas tiesiog mato objektą, kuris mirga, šviečia, juda, bet jo prasmės nesupranta. Vėlgi patarčiau ieškoti alternatyvų. Mama turi būti šalia, galbūt ir prie to kompiuterio kartu prisėsti, pažiūrėti animacinį filmuką.

– Yra nuomonių, kad per ilgas pasinėrimas į kompiuterį gali būti ne priežastis, o bendravimo stokos pasekmė.

– Žmogus – sociali būtybė, jam reikia kompanijos. Jei tradiciniu – realaus bendravimo – būdu mes nerealizuojame savo poreikių, tuomet ieškome kitų būdų. Internete draugų susirasti greičiau ir paprasčiau. Tokį būdą dažnai ir pasirenka mokyklinio amžiaus vaikai.

Agnė Kairiūnaitė, „Čia ir dabar“ / LRT.lt

loading...