Psichologė-psichoterapeutė apie Z kartos vaikus: kaip su jais bendrauti ir nustatyti ribas0 (0)
Sociologai teigia, kad kas 20 metų užauga nauja ir unikali žmonijos karta, kurios bruožus suformuoja konkrečiu laikmečiu vyraujančios situacijos. Gimusieji 2003–2012 m. vadinami Z karta, arba tūkstantmečio vaikais, – kuo jie skiriasi nuo anksčiau ar vėliau gimusių vaikų ir kokius jų auklėjimo ypatumus reikia įsisamoninti tėvams? Apie tai mokykloje „Šiaurės licėjus“ vykusioje paskaitoje pasakojo psichologė-psichoterapeutė Rasa Šilalytė.
Princesės ir betmenai
C.J. Burton/Corbis
Z kartos vaikai gimė technologijų ir pertekliaus amžiuje – jiems netrūksta nei dėmesio, nei žaislų, nei maisto, nei informacijos. Jie greitai suvokia, kas vyksta aplink juos, greitai įvykdo įvairias užduotis ir pagauna jų esmę. Įsisąmoninę visumą jie grįžta prie to, kas jiems svarbu ir įdomu – netgi skaitydami jie pirmiausia permeta akimis knygos (ar planšetės) puslapį, o tuomet nusprendžia, kurias vietas iš tiesų verta skaityti. Piktogramos vyrauja ir jų mąstyme – Z karta sunkiau sukoncentruoja dėmesį ilgesniam laikui, jie galvoja ne logiškomis linijomis, bet trumpomis žinutėmis, taip pat nepripažįsta autoritetų, pamokslavimo ir nori būti savarankiški bei lygūs su suaugusiasiais.
Turbūt dauguma šiuo metu nedidelius vaikus auginančių tėvų atpažino savąsias atžalas šiame aprašyme. Mažieji herojai, kuriems didelę įtaką daro šiuolaikinės medijos priemonės, save tapatina su princesėmis bei betmenais ir savo tėvams sukelia ne vieną galvos skaudulį. Anot psichologės R. Šilalytės, su jais reikia kalbėtis kaip su suaugusiais – taip tikrai atkreipsite į save dėmesį.
Tėvams, auginantiems Z kartos vaikus, tenka ir patiems įjungti savo fantaziją bei prigalvoti būdų, kaip savo vaikus sudominti ne tik kompiuteriniais žaidimais, bet ir žemiškesniais aplinkinio pasaulio reikalais.
Kompiuteris – draugas ar priešas?
Net labiausiai vietoje nenustygstantys vaikai gali ilgam „pradingti“ atsisėdę prie kompiuterio. Tad dažnai tėvai nerimauja, ar jų vaikas nėra priklausomas nuo technologijų.
Psichologė kviečia tai patikrinti gana paprastu būdu ir atsakyti sau į klausimą – ar vaikas, atskirtas nuo technologijų – išmanaus telefono ir kompiuterio, dar randa kuo užsiimti ir susiradęs kitokių veiklų ar draugų jaučiasi laimingas? Jei atsakymas teigiamas, priklausomybės tikrai nėra.
Sunerimti reikėtų tuomet, jei vaikas, pasitraukęs nuo kompiuterio, nuolat jaučiasi nesaugus ir nerimastingas, o norėdamas šiuos jausmus nugalėti, vėl skuba slėptis technologijų pasaulyje. Priklausomybė nuo technologijų pasireiškia kaip ir visos kitos priklausomybės, tad jas reikia rimtai gydyti.
Ribos nustatomos dėl saugumo
Nors Z kartos vaikai sunkiai pripažįsta bet kokias ribas, vis tiek nuo pat mažens juos reikia mokyti, kad ribos vis dėlto egzistuoja, o taisyklėms reikia paklusti. Kad vaikas įdėmiai klausytų, reikia kalbėtis su juo ir aiškinti, kad ribos reikalingos užtikrinti saugumą, sveikatą ir žmogaus teisių apsaugą. Žinoma, drauge nusistačius taisykles, tėvams reikia suprasti, kad ir patys turės jų laikytis, kad ir kaip nemalonu tai kai kuriais atvejais būtų.
Pasak R. Šilalytės, kalbėtis su vaiku kaip sau lygiu reikėtų pradėti, kai jam sukanka treji, o bendras namų taisyklių kūrimas naudingiausias yra pradinių klasių moksleiviams. Žaismingai ir įdomiai pateikus visą susitarimų kūrimo procesą ir jo įamžinimą galima pasiekti daug geresnių rezultatų. Tiesa, svarbiausiųjų taisyklių neturėtų būti daug – užteks ir trijų pagrindinių. Psichologė teigia, kad daugumą pavojaus nekeliančių dalykų tėvai turėtų leisti savo vaikams išbandyti, kad jie pajustų natūralias savo veiksmų pasekmes ir iš jų pasimokytų.
Pavyzdžiui, jeigu vaikas nori pats pasirinkti rūbus, kuriais rengsis į darželį ar mokyklą, reikėtų leisti jam tą daryti. Arba, jeigu jis nenori eiti miegoti nustatytu laiku, derėtų leisti jam pavakaroti, tačiau ryte įprastu laiku priminti, kad metas keltis. Visi tokie eksperimentai turėtų būti tėvų stebimi, nes veiksmai neturėtų skaudinti nei vaiko, nei kitų asmenų.
Bausti ar drausminti?
Susitarus dėl vienokių ar kitokių taisyklių, būtina sugalvoti ir tai, kas nutiks taisyklių nesilaikant. Čia tėvai dažnai susiduria su problema – nė vienas nenori savo vaiko skaudžiai bausti, bet ar įmanoma to išvengti? Psichologė teigia, kad svarbiausias yra tėvų mąstymas – ar jie nori savo vaiką prigąsdinti, kad jis šiukštu daugiau nenorėtų netinkamai elgtis, ar bando parodyti vaikui teisingą kelią, kuriuo eidamas jis bus saugus ir laimingas.
Z kartos vaikams bausmės netinka, jie jautriai reaguoja į bet kokio tipo prievartą, gėdinimą ar pažeminimą. Baudėjo vaidmenį prisiėmę tėvai gali sulaukti tikrai netikėtų reakcijų, kai vaikas patiria šoką ar ima bijoti savo gimdytojų. Bausmėmis galima pasiekti tik trumpalaikio efekto – pažeista savigarba anksčiau ar vėliau sugrįžta į savo pradinę būseną.
Drausminimas susijęs su natūralių pasekmių parodymu – pavyzdžiui, išdaužęs langą vaikas turi suprasti, kad tai kainuos jam ne kailio iškaršimą, o kišenpinigių netekimą tol, kol bus surinkta naujam langui reikalinga suma. Tiesa, tėvams galvojant apie natūralias pasekmes dažnai tenka palaužyti galvą, kas iš tiesų yra tos pasekmės ir kaip jas parodyti vaikui. Taigi, kaip sako R. Šilalytė, vaikų auginimas augina ir pačius tėvus.
Parodant vaikui jo veiksmų pasekmes, reikėtų nepamiršti ir nuoširdaus pokalbio bei palaikymo – jam labai svarbus tonas, kuriuo tėvai sako rimtus dalykus. Tad derėtų išreikšti apgailestavimą, kad vaikui dėl savo elgesio dabar teks patirti šiokių tokių nemalonumų, tačiau tai padės suprasti, kaip svarbu laikytis taisyklių. Taip pat reikėtų suteikti vaikui vilties, padrąsinti jį, kad gyvenime tokių situacijų ateityje bus tik mažiau, jeigu jis stengsis savo netinkamo elgesio nekartoti.
Psichologė sako, kad nekalbėjimas su atžala kaip drausminimo būdas gali būti veiksmingas, tačiau nebent tuo atveju, jei jis taikomas labai retai ir mažais kiekiais. Ji kaip tik pataria savo jausmus išreikšti žodžiais ir vaikui tiesiai sakyti – „kai tu taip elgiesi, aš pradedu labai pykti (liūdėti, nerimauti ir pan.)“.
Svarbiausia – tėvų padrąsinimas
Vaikai, kurie dažnai tėvų baudžiami už įvairius nusižengimus, pripranta prie „blogiukų“ rolės ir stengiasi dar labiau ją išpildyti. Dėl to tėvams labai svarbu vaikų elgesio nepriimti asmeniškai ir pasakojant, kodėl vienas ar kitas dalykas yra visuomenėje nepriimtinas, kalbėti apie konkretų elgesį, o ne susiklosčiusią situaciją. Taip pat reikėtų atidžiai stebėti, kodėl vaikas pasirenka elgtis vienaip ar kitaip, analizuoti jo motyvus ir jausmus bei savo pamokymus orientuoti į ateitį, o ne tik galvoti apie tinkamą reakciją tinkamu laiku. Diskutuojant su vaikais įvairiais klausimais galima jiems perteikti tikrai platų pasaulio matymą.
R. Šilalytė teigia, kad drąsinimas suteikia vaikams savarankiškumo – matydami ir girdėdami, kad jais pasitikima, jie jaučiasi turį atitinkamų kompetencijų ir patys geriau save vertina. Vienos svarbesnių frazių tėvų žodyne turėtų būti „prašau, pabandyk dar kartą“, „pabandyk ir sužinosi“, „manau, kad tu sugebėsi“, „tikiu, kad tu padarysi“ ir „klysk, kiek tinkamas“.
Vertinant Z kartos vaikus, tėvams reikėtų vengti abstraktumo – pavyzdžiui, sakyti „šaunuolis“. Geriau atspindėti jo pastangas, sureaguoti ir pastebėti jo įdėtą darbą ir tobulėjimą. Juk vaikams džiaugsmą teikia ne tik įvertinimas, bet ir pati veikla, kuri, pastebėta tėvų, suteiks mažiesiems dar daugiau laimės.
Šaltinis Ji24.lt