Greičio viršijimas ir alkoholis – dažniausios skaudžių eismo įvykių priežastys. Kokios asmeninės savybė lemia, kad vairuotojai rizikuoja ir kaip pasikeičia požiūris į nesaugų vairavimą praradus teisę vairuoti? Atsakymų į šiuos klausimus savo disertacijoje ieškojo Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos klinikos psichologė dr. Justina Slavinskienė.

Nors rizikingo vairavimo tyrimai Vytauto Didžiojo universitete vykdomi jau beveik dešimtmetį, tačiau viena mažiausiai tyrinėjamų grupių buvo vairuotojai, kurie neteko teisės vairuoti. Todėl J. Slavinskienė nusprendė tirti būtent šią vairuotojų grupę.

„Tyrimas vyko nuo 2013-ųjų metų. Bendradarbiavome su vairavimo mokyklomis, kurios turi licenciją dirbti su vairuotojais, netekusiais teisės vairuoti dėl įvairių Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Turėjau 829 tyrimo dalyvius iš kurių 681 buvo vyras ir 148 moterys.

Rengdama šią disertaciją, lygiagrečiai su šiuo tyrimu, atlikau ir kitą. Su tuo pačiu klausimynu apklausiau apie 300 vairuotojų, kurie niekada iki tyrimo nebuvo netekę teisės vairuoti.

Tai dariau norėdama palyginti, ar tie vairuotojai, kurie yra netekę teisės vairuoti, skiriasi psichologine prasme nuo tų, kurie teisės vairuoti praradę nebuvo“, – tyrimo tikslą įvardija J. Slavinskienė.

Rizikuoti linkę vairuotojai neįvertina grėsmių

Pagrindinė priežastis, kodėl vairuotojai yra linkę viršyti greitį arba sėsti prie vairo neblaivūs, yra rizikos neįvertinimas. Vertinama ne tai, kokias neigiamas pasekmes gali sukelti vienas ar kitas veiksmas, tačiau tai, kokią naudą tai gali suteikti.

„Labai dažnai suveikia momentas, kad tam tikras elgesys tam tikroje vairavimo situacijoje yra suvokiamas kaip labiau naudingas nei žalingas. Kai vidinis suvokimas apie naudą yra didesnis nei apie žalą, tada mes taip ir elgiamės.

Dažniausiai nauda yra suvokiama, kad sutaupysiu laiko, nuvyksiu greičiau ar nepakliūsiu į eismo spūstį, tačiau nepagalvojama apie žalą, kuri gali įvykti“, – apie tai, kaip vairuotojai vertina riziką, pasakoja J. Slavinskienė.

Ne ką mažiau svarbus aspektas ir vairuotojų pasitikėjimas savo sugebėjimais vairuoti. Tai reiškia, kad rizikuoti linkę vairuotojai greičio viršijimo nesuvokia kaip rizikos ar blogybės, nes jie įsitikinę, jog turi pakankamai įgūdžių, kad galėtų važiuoti didesniu greičiu.

Tačiau, kaip pastebi J. Slavinskienė, su laiku tokios nuostatos gali pasikeisti.

„Dažniausiai rizikingo vairavimo vertinimas ir nuostatos kinta įgyjant vis daugiau vairavimo įgūdžių, nes vienoks požiūris, kas yra rizika ir nuostata į tam tikrus aspektus yra pradedant vairuoti, ir kitaip yra, kai turimas, pavyzdžiui, 15-os metų vairavimo stažas.

Taip pat tai gali kisti priklausomai nuo to, kokias neigiamas pasekmes dėl rizikingo vairavimo žmogus patiria arba yra patyręs. Tai gali būti teisės vairuoti netekimas, avarijos metu dėl vairuotojo kaltės sužalotas kitas žmogus ir panašiai“, – vardija J. Slavinskienė.

Tyrimo metu pavyko išskirti du asmenybių savybių derinius, kurie lemia, ar vairuotojas linkęs vairuoti rizikingai, ar laikosi KET ir stengiasi vairuoti saugiai.

„Vieni žmonės yra aktyvūs, energingi, mažai įsitempę. Jie linkę prisitaikyti prie kitų ir į aplinką reaguoja empatiškai. Galima daryti prielaidą, kad tokie žmonės linkę pasirinkti saugų vairavimo stilių.

Kitas profilis yra priešingas. Jame dominuoja nerimastingumas, aktyvumas, įtampa ir noras konkuruoti bei spontaniškas emocijų reiškimas. Tokie žmonės linkę rizikuoti ir tai daryti mėgsta“, – skirtingus vairuotojų tipus įvardija J. Slavinskienė.

Psichologė pastebi, kad didelio skirtumo tarp vairuotojų, kurie teisę vairuoti prarado dėl greičio viršijimo ir tų, kurie vairavo neblaivūs, nėra. Tačiau viena grupė vairuotojų visgi linkusi rizikuoti labiau.

„Ir greitį viršijančių, ir prie vairo neblaivių sėdančių vairuotojų asmenybės deriniai nesiskiria. Tačiau skiriasi motyvaciniai, rizikuoti skatinantys veiksniai. Tai yra motyvai, nuostatos ir pasitikėjimas savimi.

Greitį viršijantys turi palankesnes nuostatas į viršijamą greitį, vairavimą išgėrus ar kitų rizikingą vairavimą. Taip pat jie turi labiau išreikštą motyvą rizikuoti pažeidžiant KET nei tie, kurie vairavo išgėrę“, – pastebi J. Slavinskienė.

Visgi, kaip pripažįsta psichologė, tam tikru nusivylimu tapo tyrimo dalis, kurioje buvo nagrinėjami vairuotojai, nepraradę teisės vairuoti.

„Grupėje, kurioje buvo vairuotojai, nepraradę teisės vairuoti, išryškėjo du asmenybių deriniai, kurie buvo tokie patys kaip ir netekusių teisės vairuoti grupėje.

Tikriausiai asmenybės struktūra yra daugiau ar mažiau panaši, tačiau riziką kelyje lemia motyvaciniai dalykai, nuostatos arba pasitikėjimas savimi ir savikontrolė“, – sako J. Slavinskienė.

Vairuotojų mokymą reikia tobulinti

Kaip pastebi J. Slavinskienė, šiuo metu psichologo vaidmuo ir reikšmė siekiant pakeisti nusižengusių vairuotojų nuostatas yra per maža, todėl permainos turėtų vykti valstybiniu lygiu ir su nusižengusiais vairuotojais turėtų dirbti būtent šias problemas sprendžiantys specialistai.

„Tyrimo rezultatai parodė, kad reikalinga kvalifikuota pagalba vairuotojams, kurie neteko teisės vairuoti. Būtų prasminga valstybiniame lygmenyje investuoti į specialistus, kurie galėtų geriausiai pagelbėti keičiant rizikingą vairavimą, jo suvokimą, nuostatas ir kitus psichologinius aspektus.

Kalbant apie eismo priežiūros specialistus, parengiau tris rekomendacijas, kaip konkrečiai jie galėtų patobulinti papildomo mokymo medžiagos turinį, kad būtų didesnis svoris, kai vyksta papildomas mokymas.

Taip pat pateikiau tris rekomendacijas, ką psichologai, individualios vienkartinės konsultacijos metu, galėtų padaryti kitaip arba papildomai, kad konsultacija taptų prasmingesnė ir naudingesnė bei orientuota į būtent specifinį elgesį, susijusį su KET pažeidimais“, – teigia J. Slavinskienė.

Pašnekovė priduria, kad pakeitimai turėtų atsirasti ir ruošiant naujus vairuotojus.

„Vairuotojų rengimo procese mažai investuojama į psichologinį paruošimą, daugiausia dėmesio skiriant įgūdžių formavimui.

Todėl manau, kad remiantis šiais rezultatais būtų galima investuoti į prevencinę programą, kuri būtų diegiama vairuotojų rengimo procese. Tikėtina, kad dėl to sumažėtų pažeidimų ir galbūt, ilgalaikėje perspektyvoje, vairavimas taptų saugesnis“, – pastebi J. Slavinskienė.

Parengė Vytenis Kudarauskas | LRT.lt

Dalintis:
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė

DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!