Psichologo advokatas

2

psichologas

– Jaučiuosi sutrikęs, graužia nerimas, kankina nemiga, sunku atlikti net menkiausias užduotis, jau kurį laiką negaliu priimti jokio sprendimo…
– Regis, esi pasimetęs. Ar bandei kreiptis į specialistą?
– Na, jau ne! Pas psichologą tikrai neisiu, nes…

Ir čia pasipila argumentų lietus. Jie liejasi audringai, tiesiog darda kriokliu žemyn, pakeliui negailestingai nušluodami bet kokį bandymą įsiterpti. Minutėlę suabejoju, kurio labiau gailėtis – gyvenimo kryžkelėje užstrigusio savo pašnekovo, ar negailestingai į miltus malamos profesijos, kai staiga atbudusi kovotojo dvasia stoja pastarosios pusėn. Dar pora sekundžių ir kalbu kaip tikra psichologo advokatė

Jie patys turi krūvas problemų ir kompleksų.

Gydytojai irgi serga, šokėjai kartais nepataiko į ritmą, o kirpėjams plaukai taip pat veliasi. Nesitikiu, kad geras plaukų stilistas išlips iš lovos su tobulai glotniu kuodeliu, ar stebins nepriekaištingom garbanom, iš kojų verčiant šlapdribai. Kita vertus, tikiuosi, kad per vestuves jis sužibės kuo nors subtilesniu nei gandralizdis ant galvos. Mano supratimu, geras savo srities žinovas – ne tas, kuris nesusiduria su problemomis, o tas, kuris pasinaudojęs turimomis žiniomis, problemas išsprendžia greičiau. Aš neičiau pas 120 kg sveriantį dietologą ir jaunystės eliksyrą pardavinėjančią raganą, bet dar toliau bėgčiau nuo to, kuris sakosi neturintis žmogiškų problemų, nes jis – arba žalias, su antenom ir pilotuoja NSO, arba – miręs.

Į psichologiją dažniausiai stojama tam, kad išspręsti savo paties problemas.

Net jei ir taip. Neretai žmonės, išgiję nuo vėžio, įkuria paramos fondus onkologinėmis ligomis sergantiems, ištrūkę iš smurto – iš jo traukia kitus, o prisilietę prie mirties, labiau vertina gyvenimą. Matyt, ne veltui sakoma: „patirtis – gera mokytoja; tiesa, ima brangiai, bet išaiškina gana suprantamai“. Pas ką jūs gydytumėtės nuo alkoholizmo – pas buvusį alkoholiką, jau 20 metų nebegeriantį ir vedantį anoniminių alkoholikų susitikimus, ar blaivybes idėjas skleidžiantį jauną idealistą?
Aš nesu tokia tikra, ar asmeninis suinteresuotumas – toks jau didelis minusas.

Pažįstamas buvo nuėjęs kartą – nepadėjo.

Būtų nuostabu, jei būtų padėję. Netikėkit tais, kurie sako, kad išspręs jūsų problemas per vakarą. Dažnai, tai ilgas kelias nuo taško A iki taško B, o psichologo tikslas – palydėti toje kelionėje: padėti neužstrigti sankryžoje, nesiblaškyti tarp 5 skirtingų keliukų, susidraugauti su kelyje iškylančiais savo paties ir kitų šešėliais, atrasti paslėptus jausmus. Tai įdomi kelionė, pilna netikėtų atradimų, bet nueiti ją gali tik pats žmogus. Sporto trenerio profesionalumas bejėgis prieš tris kilogramus saldainių ir 15 kotletų kasdien, o visos psichologinės metodikos bevertės be paties žmogaus ryžto keistis.

Jie dalina patarimus ir elgiasi taip, lyg vieninteliai žinotų, kaip viskas turėtų būti.

Jei tokį radote – bėkite kuo toliau. Geras psichologas niekada neduos patarimo, nes jis, geriau nei bet kas kitas, žino, koks margas yra pasaulis: vienos tiesos ir teisingo atsakymo nėra – yra tik sprendimai su savomis pasekmėmis.

– Aš nežinau, ar gyventi su žmona, ar su naująja mylimąja, nežinau, ar mesti nemėgstama darbą, ar dirbti toliau dėl pinigų, ar išvažiuoti gyventi į užsienį, ar…

Tiesa ta, kad to nežino niekas. Psichologo misija – padėti išgirsti save iš šono, atmesti viduje aidinčius tėvų, močiučių, tetų balsus, visus „reikia“, „taip turi būti“, „privalau“, padėti suprasti savo „noriu“, „negaliu“, „kodėl/todėl“ ir išsirinkti tuo momentu geriausią SAVO sprendimą, su visais jo rezultatais ant nuosavo kailio, kitaip tariant – prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Geroji šito reikalo pusė yra ta, kad net ir pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis galime rinktis, kaip jaustis: ar šokti lietuje, ar plūstis dėl blogo oro; verkti, kad praradome, ar džiaugtis, kad turėjome.

Tai buvo advokato kalba, o Prokurorais, teisėjais ir prisiekusiaisiais šį kartą pabūkite jūs. Jei išteisinsite, uhuuuuu! Jei nuteisite… ką gi, visada lieka geriausia draugė, kunigas, astrologas, tikslinės knygos, seminarai, menas, tuščias popieriaus lapas ir tušinukas, minčių išliejimui…

Dėl pirmų trijų galvos nukirsti neduočiau (neturiu patirties), kiti išvardinti veiksmingi laiko eigoje, tiesa, rezultato gali tekti palaukti, mat ilgainiui žaizdos surandėja, o įsitikinimai taip giliai įauga į kūną, kad patiems juos pastebėti tampa sunku. Tad jei jaučiate, kad užstrigote ir vis bėgate kaip žiurkėnas rate, geriau kreipkitės, jei ne į psichologą, tai į kitą patikimą (visur yra visokių, tad ši aplinkybė – svarbi) žmogų. Bėgdami geriausiu atveju pasieksite bėgimo rate pasaulio rekordą, bet kam jis rūpės – nuvarytų arklių likimas aiškus, o nepakeičiamų pilnos kapinės.

Šaltinis: Gerų Emocijų Namai

Dalintis:

2 COMMENTS

  1. Labai įdomus ir naudingas straipsnis. Privertė pamąstyti ir kelis kartus sukėlė šypseną. Visiškai sutinku su jo autoriumi. Tik gaila, kad mūsų visuomenėje vis dar yra susiformavę stereotipai apie psichologus ir išlikusi baimė pas jį kreiptis pagalbos. Juk kai sergame fiziškai, mes einame pas gydytojus ir nenorime, kad mums pablogėtų, todėl kai sergame emociškai – psichologas taip pat tampa gydytoju, tačiau neiname pas jį, o bėgam nuo savo problemų. Labai tiksliai ir įdomiai pateikti argumentai. Aš išteisinu!!

  2. Bega nuo problemu? As galiu pasakyt kad ejimas pas psichologa yra tikrasis begimas nuo problemu. Uzkrauti kazkam kitam savo problemas ir prasyti jo nuomones kaip tai isspresti yra neteisinga. Istikro zmonem reiketu nebijoti jausmu geru ir blogu nes tik tada kaip ismoksi pamoka galesi isspresti problema, dabar visuomene per daug islepus. Gyvenimas buna ir grazus ir ziaurus.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here