naktis

Tamsoje žmogus gali geriau suvokti, kas jis yra ir kas jam svarbu, deja, dauguma tamsą įsivaizduoja kaip erdvę, kurioje atsitinka tik baisių dalykų, ir išmoksta jos bijoti, sako psichoterapeutė Aistė Diržytė. „Įgimtos baimės yra tik dvi – triukšmo ir pusiausvyros praradimo. Vėliau vaikai išmoksta bijoti pelių, vorų, nes pamato, kad kažkas kitas jų bijo. Taigi vaikas išmoksta, kad reikia bijoti ir tamsos“, – pastebi A. Diržytė.

– Kokie yra Jūsų pirmieji vaikystės prisiminimai, susiję su tamsa?

– Neretai sakoma, kad tai, ką stipraus patiriame vaikystėje, prisimename visą gyvenimą. Tamsa, kurią aš prisimenu iš vaikystės, yra jauki, saugi ir gera. Vakarais kaime girdėdavau, kaip tamsoje mano močiutė melsdavosi. Jos malda tamsoje mane labai ramindavo, iki šiol jaučiu, kad tamsa yra ta vieta, kurioje galiu jaustis saugiai.

Pradėjusi studijuoti psichologiją, sužinojau, kad kai kurie žmonės netgi paniškai bijo tamsos, jiems atrodo, kad tamsoje pradės vyksti kokie nors negeri dalykai. Turiu pripažinti, kad šis faktas man buvo gana sunkiai suvokiamas.

Ar mes bijome tamsos, priklauso nuo mūsų patirties. Kaip jau minėjau, aš tamsą nuo vaikystės suvokiu kaip erdvę, kurioje žmonės nurimsta, meldžiasi, vieni kitiems linki labos nakties. Prisimenu, kad dažnai prašydavau močiutės leisti nakvoti lauke. Nesvarbu, kad gyvenome vienkiemyje prie ežero, kur per kilometrą nebuvo nė gyvos dvasios. Barbara Brown Taylor savo knygoje „Išmokti eiti tamsoje“ rašo, kad šiuolaikinėse gyvenvietėse tos tikrosios tamsos beveik nebėra, ją gožia prožektorių ar šalia esančių miestų šviesos.

Kino industrija yra linkusi demonizuoti tamsą, siaubo filmuose tamsoje atsitinka patys baisiausi dalykai. Dėl to ne tik vaikai, bet ir suaugusieji pradeda bijoti tamsos. Bet iš tikrųjų tamsa yra tik dirgiklis, kuris kelia impulsą pradėti mąstyti apie galimą grėsmę, praradimą, pavojų ir mirtį. Tamsoje žmogus susitinka su savimi, su savo vidiniu pasauliu, todėl joje būnant žmonėms dažnai pasireiškia stiprus nerimas dėl ateities arba stiprus liūdesys dėl praeities.

Tamsa gali būti puiki psichodiagnostinė priemonė, įrankis, leidžiantis pasitikrinti, kas yra mano sieloje. Jei tamsoje jaučiuosi labai nelaimingas, liūdnas, išsigandęs, tai yra ženklas, kad kažkas negerai mano gyvenime.

– Bet juk gyvenime taip ir yra – dažnai daugybė baisių dalykų nutinka tamsiu paros metu.

– Taip, sutinku, tamsoje įvyksta daug nelaimių, bet jų įvyksta ir šviesiu paros metu. Tačiau žmonės dažniausiai bijo tamsos vien dėl to, kad yra girdėję, jog būtent tamsoje nutinka blogi dalykai. Psichologas Albertas Bandura tai vadino išmokimu stebint. Įgimtos baimės yra tik dvi – triukšmo ir pusiausvyros praradimo. Vėliau vaikai išmoksta bijoti pelių, vorų, nes pamato, kad kažkas kitas jų bijo. Taigi vaikas išmoksta, kad reikia bijoti ir tamsos.

– Vaikams skaitome pasakas, kurios žadina vaizduotę, nesusimąstydami, kad prieš miegą tamsoje vaikas gali imti įsivaizduoti raganas ir drakonus…

– Visa laimė, kad pasakos dažniausiai baigiasi laimingai. Jei pasakos pabaigoje Jonukas yra Gretutė būtų iškepti ir suvalgyti, jei visos pasakos baigtųsi tik nelaimingai, tuomet sakyčiau, kad tokios pasakos psichoterapinės vertės neturi. Nors su manimi nesutiktų dzenbudizmo šalininkai, kurie sako, kad vaikus turime kuo anksčiau mokyti apie realybę tokią, kokia ji yra. Nesvarbu, kad toje realybėje žmonės miršta.

Martinas Seligmanas, pozityviosios psichologijos pradininkas, sako, kad pasakos turi didžiulę vertę, o ta vertė slypi pasakų pabaigoje. Pasakos, kuriose vaizduojami narsūs herojai, susidorojantys su nelengvais iššūkiais, skatina labai svarbų dalyką – viltį, kuri suteikia jėgų. Yra ir tokių žmonių, kurie sako, kad vilties skatinimas yra nekonstruktyvus dalykas, kad viltis nėra gerai. Svarbiausia, jų nuomone, mokėti priimti tai, kas yra. Kai žmogus priima tamsą savyje ir aplink save, jis atsipalaiduoja. Viltis gali būti apgaulinga, ji skatina įtampą, nes žmogus, kuris gyvena viltimi, gyvena laukimu, kad kažkas pasikeis, bus geriau negu dabar.

– Krikščioniškasis auklėjimas remiasi tamsos ir šviesos metaforomis – tamsa beveik visada reiškia blogį. Ar toks auklėjimas turi įtakos realybės suvokimui?

– Šviesa krikščionybėje – išgelbėjimo, pažinimo metafora. Tamsa dažniausiai reiškia nežinojimą, kančią ir skausmą. Rašytoja B. Brown Taylor sako, kad Dievas veikia ir tamsoje. Tai reiškia, kad net jei žmogus patiria baisių išgyvenimų, per juos kalba Dievas. Dar daugiau – Dievas yra su žmogumi, netgi jei žmogus padaro nuodėmę.

– Gyvendami nuolatiniame skubėjime, dienos triukšme, dažniausiai nė nesusimąstome, kas mes esame. Ar galime sakyti, kad tamsa yra tarsi terapija?

– Visiškai teisingai, tamsoje žmogus gali geriau suvokti, kas jis yra ir kas jam svarbu. Pozityviosios psichologijos atstovai siūlo įvairių pratimų tamsoje: vakare, prieš užmiegant, kai jau išjungiame visas šviesas, reikėtų pamąstyti, dėl ko galime būti dėkingi gyvenimui, Dievui ir visatai už šią dieną.

Violeta Melnikienė, „Kasdienybės kultūra“ | LRT.lt