Klausimas: Sveiki. Esu Agnė iš Vilniaus, man 20 metų. Prieš porą savaičių mirė mano mama. Jai buvo vos 42 metai. Nežinau, kodėl, bet aš beveik neverkiau. Kai noriu išsiverkti, man nepavyksta. Su  mama niekada nebuvome labai artimos, mažai bendravome. Dabar dėl to yra labai skaudu. Viskas įvyko staiga ir, ko gero, dar iki šiol nesupratau kas atsitiko. Jaučiu didelę įtampą, savigraužą, nepaaiškinamą jausmą krūtinėje. Geriu raminamuosius, sunkiai užmiegu, sapnuoju mamą, paranojiškai bijau būti viena namuose, nes atrodo, kad ji vis vaikšto paskui mane. Prašau, padėkite man. Ačiū.

Komentuoja psichologė Lina Gudaitė-Berckaitienė:

Ačiū už pasidalinimą savo jausmais. Nors mirtis yra natūrali gyvenimo dalis, artimo žmogaus netektis visuomet yra labai skaudus ir sunkus išgyvenimas. Tai – psichologinė krizė. Netekties išgyvenimas dar sudėtingesnis, kai mirtis staigi, netikėta ir netenkama svarbaus, emociškai reikšmingo žmogaus. Vargu, ar yra žodžių, kurie šiuo metu jus paguostų ir sumažintų jūsų netekties skausmą. Tiesiog pabandysiu jus suprasti. Vos prieš keletą savaičių staiga netekote savo jaunos mamos. Panašu, kad vis dar išgyvenate šoką (rašote: „Viskas įvyko labai staiga ir, ko gero, turbūt dar iki šiol nesupratau kas atsitiko“).

Nors ir žinote, tačiau dar negalite patikėti, kad jūsų mama mirė – jums atrodo, kad mama vis vaikšto iš paskos, ją sapnuojate. Panašu, jog tai jus labai gąsdina. Taip pat jaučiate didelę įtampą, savigraužą, nepaaiškinamą jausmą krūtinėje ir nerimaujate, kad beveik neverkėte, o kai norite išsiverkti – nepavyksta. Panašu, jūsų psichika labai ginasi ir jausmai dar „nesupranta“, nepriima labai skaudžios realybės. Jūsų sielvartas dar didesnis, nes suvokėte, jog kartu su mamos mirtimi žlugo ir viltys pagerinti santykius su ja. Rašote, kad jums labai skaudu dėl to, jog su mama niekada nebuvote artimos, mažai bendravote.

Nors jums mano žodžiai gali nuskambėti keistai, tačiau tai, ką šiuo metu išgyvenate yra labai normalu ir suprantama. Tai natūrali jūsų žmogiška reakcija netekus artimo žmogaus – mamos. Jūs pradėjote gedėti. Gedėjimas – emocinis procesas, vykstantis po netekties – svarbus ir neišvengiamai skausmingas gijimo procesas, kuris vyksta laipsniškai. Gali praeiti nemažai laiko (metai, dveji ar daugiau), kol pavyks sėkmingai išgedėti ir susitaikyti su netektimi.

Patiriami gedėjimo jausmai (liūdesys, pyktis, sielvartas, nerimas, kaltė, širdgėla, vienišumas, ilgesys, baimė, bejėgiškumas ir kt.) ypač pradžioje būna intensyvūs ir gali labai gąsdinti. Tačiau labai svarbu juos palaipsniui suvokti, priimti ir išgyventi. Tik išgyvenant netektį vidinis skausmas ir emocinė įtampa mažės, o ilgainiui ateis priėmimas ir susitaikymas su tuo, kas įvyko. Gedėjimas – kaip ir gyvenimas, turi savo pradžią ir pabaigą. Tad linkiu jums drąsos pradėti savo sielvarto darbą.

Mano palinkėjimas: neslopinkite savo jausmų raminamaisiais, neužsidarykite savyje, o ieškokite artimųjų, draugų palaikymo. Kuo dažniau pasakokite apie tai, kas įvyko, dalinkitės visais savo jausmais, netekties skausmu. Atraskite žmogų, kuris norėtų ir gebėtų jus išklausyti, išbūti jūsų sielvarte, liūdesyje, skausme, priimtų visus jūsų jausmus ir neskubintų kuo greičiau baigti gedėti. Vertėtų pamąstyti, galbūt tuo žmogumi galėtų būti specialistas – psichologas ar psichoterapeutas. Stiprybės ir vilties jums!

Publikuota: lrytas.lt 2013-02-02 ​

Šeimos ir vaikų psichologė Lina Gudaitė-Berckaitienė | seimospsichologas.eu
Dėmesio! Naujas psichologės kabineto adresas: Verkių g. 39 – 211, Vilnius
8-611-531-94

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!