Psichoterapijos istorija
0 (0)

Prieš pradedant kalbėti apie psichoterapijos istoriją, būtų pravartu išsiaiškinti šios sąvokos reikšmę. Psichoterapija (lot. psyche – siela, lot. therapia – gijimas, gydymas) – specifiniai psichologiniai poveikių metodai, kurių pagalba, klientui yra sudaroma galimybė atrasti ir suprasti savo elgesio, minčių ar jausmų priežastis bei surasti galimus resursus asmeniniams pokyčiams. Paprastai kalbant, psichoterapija yra gydymas žodžiu.

Todėl aptardami psichoterapijos istoriją kreipsime dėmesį į pirmųjų žodinių poveikio metodų susiformavimą bei jų virtimą į struktūruotas bei aiškiai suformuotas psichoterapijos kryptis.

Pirmosios psichoterapijos užuominos

Pirmųjų psichoterapijos užuominų reikėtų ieškoti dar Antikos laikotarpyje, nes būtent Senovės graikai buvo pirmieji, kurie psichikos sutrikimus pradėjo traktuoti, kaip sveikatos sutrikimus, o ne kaip piktavalių dievybių pasireiškimą. Tačiau jų supratimas apie psichikos ligos pobūdį ne visada būdavo teisingas, pavyzdžiui, jie tikėjo, kad isterija gali paveikti tik moteris. Graikai manė, kad tokia moters būsena atsiranda dėl gimdos blaškymosi po kūną (gr. hysteria – gimda). Įvairių psichikos sutrikimų gydymas taip pat būdavo neįprastas (pvz.: maudynės – depresijai gydyti, ar kraujo nuleidimas – psichozės atveju). Tačiau Senovės graikai kaip gydymą pripažino drąsinimą ir paguodžiančius žodžius. Tai buvo pirmosios savotiškos psichoterapijos apraiškos.

Viduramžių laikotarpis

Žlugus Romos Imperijai ir atėjus Viduramžiams, sugrįžo tikėjimas, kad psichikos negalavimai yra antgamtinių būtybių padarinys ir daugeliu atveju Europoje jie būdavo traktuojami kaip apsėdimai. Situacija pradėjo keistis tik XVIII amžiuje.
Tuo tarpu, visai kitokia situacija buvo Artimuosiuose Rytuose, kur IX amžiuje tuometinėje Persijoje gyvenęs gydytojas bei mąstytojas Rhazes buvo vienas pirmųjų suformulavęs teorinius psichoterapijos pagrindus.  Be to, jis vadovavo Bagdado (dabartinė Irako sostinė) ligoninei, kurioje taip pat buvo gydomi ir psichikos pažeisti pacientai.

Naujieji amžiai

XVIII a. psichologinių negalavimų gydymas buvo grindžiamas pseudo-mokslinėmis idėjomis. Vienas iš pseudomokslų pavyzdžių buvo frenologija. Frenologijos pradininkas buvo vokiečių kilmės gydytojas Franz Joseph Gall. Jis manė, kad iš žmogaus kaukolės formos galima gauti žinių apie jo charakterį, pomėgius, protinius gabumus ir t.t. Nors šios idėjos nebuvo paremtos jokiais moksliniais tyrimais, jos išliko populiarios iki pat XIX amžiaus.
Austrų gydytojas F.A.Mesmer XVIII a. pabaigoje pradėjo gydyti savo pacientus nuo įvairių ligų taikydamas hipnozę, kurią pats vadino  magnétisme animal (pranc.).
1776 m. škotų gydytojas William Cullen sukūrė neurozės terminą (gr. neuron ‘nervas’ + osis ‘ligota, nenormali būsena’), norėdamas pabrėžti ligos ryšį su nervų sistema.
1853 metais anglų psichiatras Walter Cooper Dendy pirmasis pristatė psichoterapijos terminą (“psycho-therapeia”). Nuo tada pradėjo formuotis pirmosios psichoterapijos kryptys.

Psichoterapijos krypčių susiformavimas

Prieš pradedant kalbėti apie psichoterapijos kryptis ir mokyklas, derėtų išsiaiškinti šių sąvokų prasmę. Kad būtų paprasčiau, pasitelkime religijos pavyzdį. Kaip žinia, pasaulyje egzistuoja trys pagrindinės religijos (pagal tikinčiųjų skaičių): krikščionybė, islamas ir induizmas.  Jei imsimės nagrinėti kiekvieną religiją atskirai, pamatysime, jog krikščionybę sudaro trys šakos:  stačiatikybė, katalikybė bei protestantizmas.  Islamas bei induizmas taip pat turi savo šakas.

Psichoterapijoje, taip pat, kaip ir religijoje, egzistuoja trys pagrindinės psichoterapijos kryptys, kurios turi savo atskiras mokyklas:

I. Psichodinaminė psichoterapijos kryptis. Garsiausios mokyklos: psichoanalizė, C. G. Jungo analitinė psichologija, A. Adlerio terapija (individualioji psichologija).
II. Bihevioristinė psichoterapijos kryptis. Garsiausia mokykla – kognityvinė ir elgesio terapija.
III. Egzistencinė ir humanistinė psichoterapijos kryptis. Garsiausios mokyklos – egzistencinė psichoterapija, geštalto psichoterapija, transakcinė analizė, psichodrama, logoterapija.

Psichodinaminė kryptis. Apie 1900-uosius pirmąją psichoterapijos mokyklą sukūrė austrų psichiatras Sigmund’as Freud’as, kuris manė, kad ne visi psichiniai susirgimai kyla dėl organinių priežasčių. S.Freud’as, dirbdamas su pacientais darė prielaidą, kad dalis protinių susirgimų atsiranda todėl, kad mūsų mąstymas ir tam tikri elgesio būdai kyla dėl vaikystėje patirtų išgyvenimų bei pasąmonės, t.y. mes atitinkamai elgiamės, mąstome, sapnuojame todėl, kad mūsų pasąmonėje ir vaikystės išgyvenimuose yra susiformavę tam tikri elgesio ir mąstymo būdai, atėję iš praeities. Pasak S.Freud’o, nesąmoningi potraukiai iškyla į sąmonės šviesą tam tikrais ypatingais atvejais ir pasireiškia sapnais, kalbiniais apsirikimais, neurozės simptomais. Todėl Freud’as manė, kad visa tai „ištraukus“ iš pasąmonės į dienos šviesą, galima padėti sumažinti simptomus arba blogą psichologinę būseną. Psichoanalizė bandė paaiškinti ne tik tai, kad žmogaus elgesį nulemia pasąmonės reiškiniai, bet ir kaip tai vyksta. Freud‘o sukurtas metodas buvo pavadintas „Psichoanalize”. Tokiu būdu susiformavo pirmoji psichoterapijos mokykla – psichoanalizė, bei buvo padėti pirmieji psichodinaminės krypties pagrindai ant kurių kūrėsi kitos garsios psichoterapijos mokyklos: C.G.Jungo analitinė psichologija, A. Adlerio individualioji psichologija ir t.t.  Psichoanalizė maždaug iki XX amžiaus vidurio buvo pagrindinė psichoterapijos mokykla, naudojama klinikinėje praktikoje.

Bihevioristinė psichoterapijos kryptis. Kita viena anksčiausiai atsiradusių psichoterapijos krypčių buvo bihevioristinė psichoterapijos kryptis, kuri buvo grindžiama rusų gydytojo Ivano Pavlovo eksperimentų su šunimis rezultatais. I. Pavlovas nustatė, kad šuns seilių sekrecijos liaukos seiles išskiria ne ėdimo metu, o jau vos pamačius ėdalą. Jų išskyrimą taip pat gali sąlygoti koks nors dirginimas, pavyzdžiui, skambutis, reguliariai girdėtas prieš pat ėdimą.

XX a. 7-jame  dešimtmetyje bihevioristai (vienas garsiausių atstovų – Aaron T. Beck) išvystė savo darbo modelį ir pritaikė jį dirbant su žmonėmis. Šis darbo modelis buvo pavadintas kognityvine bei elgesio terapija. Kognityvinė elgesio terapija pagrįsta prielaida, kad emocijos ir elgesys didele dalimi yra ne visada teisingų įsitikinimų išdava. Kiekvienas mūsų turime tarsi minčių “rinkinį”, kuris ir lemia konkrečią reakciją stresinėse situacijose. Negatyvių nuostatų susiformavimui turi įtakos prigimtinės savybės, auklėjimas, patirtis. Tam tikri mąstymo stereotipai sukelia simptomus, iškreipdami vaizdą realiame žmogaus gyvenime, todėl atsiranda nerimos jausmas, baimė, pykis ar kitos mus sekinančios emocijos. Šios terapijos tikslas yra išmokyti pacientą rasti tinkamesnius, geresnius problemų sprendimo būdus nei buvo naudojami iki tol.

Egzistencinė ir humanistinė psichoterapijos kryptys. Egzistencinės ir humanistinės kryptys dažniausiai yra sujungiamos į vieną bloką. Panašiu metu, kaip ir bihevioristinė kryptis, gimė dar viena – egzistencinė psichoterapijos kryptis, besiremianti egzistencinės filososfijos nuostatomis. Šios krypties terapeutų darbai gimė tokių filosofų kaip S. Kierkegaard, J. P. Sartre, M.Heidegger, F.Nietzsche įtakoje. Egzistecinės psichoterapijos atstovai siekia atskleisti žmogaus galimybes ir jo gyvenimo prasmę. Šios psichoterapijos žymiausiai atstovai: I.D.Yalom ir V.Frankl.

XX amžiaus antroje pusėje susiformavo ir kitos psichoterapijos mokyklos, kurias būtų galima apjungti į humanistinės psichoterapijos bloką. Šios krypties susiformavimas siejamas su Carl Rogers vardu. Jis sukūrė „į asmenį orientuotą psichoterapiją”. Ši technika remiasi terapeuto ir kliento bendravimu bei asmeniniais tarpusavio ryšiais. Sesijų metu terapeutas skatina klientą dalintis savo patirtimis bei jausmais. Jis sukuria tinkamą aplinką kliento asmenybės vystymuisi ir augimui, išlaikydamas neutralią poziciją kliento emocijų ir minčių atžvilgiu, susilaikydamas nuo savo nuomonės reiškimo, taip pat rodydamas visišką nuoširdumą, supratimą, empatiją bei besąlygišką teigiamą nusiteikimą kliento atžvilgiu.  Panašūs bruožai, tik skirtingi darbo metodai,  yra būdingi ir kitoms šios krypties mokykloms: psichodramai (J.Moreno), transakcinei analizei (E.Berne), geštalto psichoterapijai (F.Perls).

Apibendrinant visas psichoterapijos kryptis, būtų galima pasakyti, kad psichoanalizė gilinosi į vidinį žmogaus pasaulį, bihevioristinė kryptis domėjosi išoriniais elgesio ir mąstymo stereotipais, egzistencialistai stengėsi apmąstyti žmogaus būtį šiame pasaulyje ir jo santykį su egzistenciniais gyvybės ir mirties klausimais, tuo tarpu, humanistinė kryptis pabrėžė pačiame žmoguje glūdinčias saviraiškos galias bei skatino jo saviraišką, padėdami jam geriau save suprasti ir pripažinti.

1991 metais susikūrė Europos psichoterapijos asociacija (EAP), kuri vienija visas pripažintas psichoterapijos mokyklas, nustato mokymo standartus ir išduoda Europos psichoterapijos sertifikatus.

Straipsnį parengė Laurynas Urbšys | psichoterapijoskabinetas.lt

Naudota literatūra:
Psichoterapija – knyga profesionalams ir smalsiems,  E. Laurinaitis, R. Milašiūnas,  Vaistų žinios, Vilnius, 2008 m.
Neurozė, A. Krikščiūnas, Ciklonas, Vilnius, 2004 m.
Žurnalas “Sveikas žmogus”,  D. Deltuvienė, “Kas yra kognityvinė elgesio terapija”, Nr. 9, 2004 m.
http://helpingpsychology.co, straipsnis „Psychotherapy, A History”, Brittany Olivarez, 2009 m.

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.