pora
Foto: Josh Felise

Ilgą laiką man atrodė, kad Giedrės istorijai trūksta spalvų, ir nekilo ranka apie ją rašyti. Tačiau retkarčiais tarsi iš rūko išryškėdavo toks tipiškos lietuvės moters tragedijos vaizdas, kad visgi nusprendžiau šią istoriją pristatyti.

Pakeliui telefonu tvarkydama reikalus, skubiai įbėgusi į kabinetą ši žvitri greitakalbė keturiasdešimtmetė atrodė tikrai ne iš silpnųjų. Kadangi seniai domėjosi psichologija, ji sumanė pasitobulinti psichoterapijos kursuose. O besimokantis psichoterapijos žmogus privalo psichoterapinį gydymą patirti savo kailiu, net jei ir nesijaučia turįs problemų. Kartais dirbti su tokiais „prievartiniais klientais“ yra tikras malonumas: tarp konsultacijų jie mikliai judina smegenis ir aktyviai pritaiko tai, ką aptarėme, tačiau kiti, priešingai, pasąmoningai priešinasi šiam dirbtiniam kišimuisi į jų vidų.

Man buvo panašu, kad jei ne kursai, Giedrė tikrai niekada nebūtų atsidūrusi psichoterapeuto kabinete.

– Ne, aš seniai ketinau kreiptis dėl terapijos! Noriu išlaisvinti savo emocijas, – nesutiko ji.

Taigi, mano darbas buvo išsiaiškinti jos problemas. Dirbdama odontologe Giedrė turėjo daugybę klientų, augino keturis vaikus, uždirbo daug pinigų, o jos gerokai vyresnis vyras atrodė veikiau kaip dar vienas darbas, o ne atrama. Įtarimą, kad su ja kažkas ne taip, kėlė tik jos keistai sausa ir negyva povyza, tarsi jos jausmai būtų miegoję, o su manimi būtų bendravusi tik kalbanti galva. Buvo panašu, kad gyvenimo iššūkiai šią moterį ne tik užgrūdino, bet ir išdžiovino.

Giedrės gyvenimo istorijoje susigaudyti nebuvo lengva. Per pirmą sesiją sužinojau, kiek daug ji įveikė sunkumų: dėl bronchinės astmos visą vaikystę praleidusi ligoninėse ir sanatorijose išmoko valdyti save ir galiausiai pasveiko; sunkiai dirbdama įkūrė savo odontologijos kabinetą; trečias vaikas gimė pusiau gyvas ir jo sveikata susinormalizavo tik po poros metų milžiniškų pastangų. Kai dėl dalininkų apgaulės bankrutavo vyro verslas, jų šeimai buvo priteistos milžiniškos skolos, o vyras liko be darbo ir jau kuris laikas sėdėjo namie nieko neieškodamas.

Tiekos įveiktų iššūkių išvardijimas ir tarsi nuolatos laikomas iškeltas plakatas „aš viską pati“ man iš karto pažadino įtarimą, kad šiuo metu ji jaučiasi bejėgiškai, tačiau iš paskutiniųjų bando įtikinti save, kokia yra stipri. Jei žmogus ką nors pabrėžiamai deklaruoja, dažnai giliai viduje jis jaučiasi priešingai.

Pirma problema, apie kurią ji prabilo, buvo pinigai. Man nespėjus nė mirktelėti, ji paanalizavo savo pajamas, išlaidas ir užtikrino, kad viską išsprendė. Visa jos laikysena bylojo: „Aš pati su savimi dirbsiu.“

Kėlė įtarimą ir besaikis Giedrės darbštumas. Kartą reikėjo pakeisti konsultacijos laiką. Kitą laisvą valandą ji atrado tik po trijų savaičių – darbui su klientais buvo skirta kiekviena minutė. Nuo darbomanijos gydytis ateinama retai – toks elgesys teikia daug naudos. Bet nusprendžiau nepasiduoti.

– Tu panaši į darbomanę. Kitos odontologės tiek daug nedirba.

– Dirbti man patinka. Be to, reikia pinigų. Tiesą sakant, nežinočiau, pas ką dar tuos vargšus klientus nusiųsti. Kai žinau, kaip gydo kai kurie kolegos, ranka nekyla.

– O gal darbu bandai užkišti viską, ką tik gali, kad tik nereiktų likti vienumoje?

– Sutinku, gal reikėtų pailsėti… Penkerius metus neatostogavau, – laimei, jos logiškas protas priėmė mano argumentus.

Po truputį ryškėjo ir bloga padėtis šeimoje:

– Kaip sekasi taupyti?

– Ne visai gerai. Užveržiau kranelį, surašiau grafikus, o vyras vėl pripirko brangių užkandžių. Ir tai tik viena problema. Jeigu mes gyventume dviese, gal ir nesuvokčiau, koks jis yra, bet kai matau, kaip jis elgiasi su vaikais, plaukai šiaušiasi: neadekvačios reakcijos, neleidžia vaikams pasiaiškinti, reikalauja iš jų to, ko pats nedaro. Nieko keista, kad jie jo nemėgsta. Tiesiai sako: „Ko tu su juo gyveni tiek laiko?“ Bandau aiškinti, kontroliuoti, bet jis greitai tampa agresyvus ir į jokį bendradarbiavimą nebeina.

O kitą kartą atėjusi ji vėl pareikšdavo:

– Sutariam gerai, taupyti sekasi, dirbti įdomu ir gera, nežinau, ką kalbėti.

Taip ir buvo, Giedrė jautėsi bejėgė: negalėjo pakeisti pasyvaus vyresnio vyro, prie kurio buvo prisirišusi, su savo keturiais vaikais viena stovėjo prieš didžiules gyvenimo negandas, kaip ta serganti mergaitė prieš rūsčias slauges. Panašu, kad vyras išgyveno savivertės krizę: anksčiau buvo galingas, o tapo niekuo ir bijojo žengti žingsnį, kad dar labiau nepralaimėtų. Tačiau net ir tokiuose liūdnuose pokalbiuose neatrodė, kad ji kreipiasi pagalbos, mes kalbėdavom kaip dvi kolegės. Dažnai išvis nežinojo, ką kalbėti, ir besibaigiant ilgai terapinei valandai buvo matyti, kaip nekantrauja greičiau patekti į vienintelę išganymo vietą – darbą.

Nepaisant blogų santykių, ši pora gyveno visiškoje simbiozėje: vyras nuveždavo ir parveždavo iš darbo, laisvalaikį jie leido kartu, net išvažiavusi į kelių dienų kursus mano klientė jam kiekvieną vakarą skambino.

– Jei nori geriau suvokti, ką jauti, pabandyk bent trumpai pabūti be vyro. Tu matai jo trūkumus, bet nematai savo silpnumo, dėl ko tu taip prie vyro prisirišusi. Jei priartėtum bent prie vieno žmogaus, nepriklausančio jūsų šeimai, susidarytum aiškesnį vaizdą, geriau suprastum ir savo šeimos santykius.

– Vyrui žmonės neįdomūs, su visais susipyko, net su mano giminėm, ir mes su niekuo nebendraujam.

–      Argi visi šeimos draugai turi būti bendri? Tik truputį priartėjai prie manęs ir jau pradėjai ryškiau jį matyti. Bet tu ir nuo manęs labai toli.

Pažiūrėjus filmų apie psichoterapeutų ir klientų santykius galima pagalvoti, kad tie santykiai visada labai emocingi. Tačiau kur kas dažniau į konsultaciją ateina žmonės, kuriems sunku priartėti prie kito, todėl emociškai jie nieko stipresnio psichoterapijos metu irgi nepatiria. Reikėjo padėti jai žūtbūt atverti savo jausmus.

Pritaikiau į laisvas asociacijas panašią techniką – fokusavimą, kai klientas turi užsimerkti ir kalbėti apie tai, kas vyksta jo viduje: apie savo emocijas, pojūčius, vaizdinius, mintis. Psichologas nieko neaiškina, neprieštarauja, tik parodo, kad supranta ir viską priima. Giedrė drąsiai dalinosi išgyvenimais, o aš ją nuoširdžiai priėmiau – šiuo neįprastu būdu ji leido man trumpai ja pasirūpinti. Savo viduje aptiko liūdesį, stiprius religinius jausmus. Ši moteris nuoširdžiai norėjo daryti gera dėl kitų, bet tai buvo vis sunkiau.

Koks geras buvo bendrumo jausmas! Mano klientė trumpam išlindo iš racionalumo priedangos.

Jausmų vyrui suvokimas vis gilėjo:

– Savaitgalį važiavome pietauti. Vyras pareiškė: „Aš nieko neuždirbu, pagersiu tik kompotėlio.“ Pasijutau kalta, kad aš uždirbu. Turėjau už jį užmokėti ir dar atsiprašyti.

– Ir tau nepikta? – man buvo pikta už ją, o ji toliau viską analizavo bespalviu balsu.

– Kai išeinu iš pusiausvyros ir jis pajunta, kad man jau visai blogai, atsiskleidžia jo jausmų rezervas – tampa geras, o netrukus vėl grįžta prie įprasto nesiskaitymo. Jaučiu, reiks daryti sprendimus. Aš darbo nebijau, jei eisiu, išeisiu kaip stoviu, bet bijau jo agresyvumo. Kai susituokėm, sakydavo, kad nėra pinigų užuolaidoms, o per vieną vakarą galėdavo pragerti visą atlyginimą. Kai jis manęs siekė, susipažinau su vienu vaikinu, tas vaikinukas vos sveiką kailį išnešė.

Tačiau kalbėdamosi dviese mes negalėjom „dirbti ir už jos vyrą“, ir aš galėjau padėti keistis tik jai.

– Mane stebina, kad tu nieko nenori sau. Štai ateini vilkėdama vis tuos pačius rūbus. Kada buvai teatre, koncerte ar vakarėly?

– Jau daug metų negalvoju, ko noriu. Vos spėju atlikti tai, ką reikia.

Iki šiol per mūsų pokalbius neišgirdau nė vieno Giedrės noro: pailsėti, pasipuošti, gauti vyriško dėmesio, paskaityti knygą – nuo bet kokių norų patikimai saugojo darbo krūvis. Kol dirbo, ji jautėsi reikalinga. Gal Giedrei baisu norėti, nes tada nebebūtų reikalinga ir pradėjusi ko nors norėti sau pasijustų vieniša? Jeigu taip, tai kažin, ar ji atsipūstų, jei vyras imtų uždirbti. Tokiu atveju toks pasyvus vyras – tai savotiška išeitis, jis suteikia puikias sąlygas ir toliau nežinoti, kaip ji pati jaučiasi. Gal ir konsultacijoje ši moteris tokia savarankiška, racionali, nes tai apsaugo nuo bet kokių lūkesčių, neigiamų jausmų, nesusipratimų ir joks terapeutas tokios klientės tikrai neatstums.

Ir štai įvyko istorinis įvykis – Giedrė išėjo atostogų.

– Ir kaip atostogos?

– Blogai, – iš karto apsiverkė, – dirbau namų šeimininke, buvo daug problemų su vaikais, vyras visai nieko nebedarė. Ir labai blogai jaučiuosi fiziškai. Baisiausia buvo pamatyti santykius savo namuose: visi visko reikalauja, manim nesidomi niekas. Man ėmė skaudėti petį – juk odontologas dirba persikreipęs. Prašiau vyro pamasažuoti – nesutiko. O kai jam būdavo blogai, aš tiek kartų kėliausi anksčiau, laksčiau aplink, stengiausi!

Prasidėjo juodasis etapas – tiesos nematyti buvo nebeįmanoma.

– Kai nubundu su mintimi, kad teks viską ardyti, žemė slysta iš po kojų, bet dabar jau aišku, kad niekas nesikeis ir to žinojimo nebeištrinsi.

Kad stipraus žmogaus vidinis konfliktas išlįstų į paviršių, reikia ypatingų aplinkybių. Giedrei buvo labai sunku. Tiek metų prabuvus šeimoje viskas tarsi sulimpa – įpročiai, daiktai, jausmai. Minties apie skyrybas nebuvo, nutolimo nuojauta ją gąsdino kaip mirtis. Greitpuodžio dangtelis nušoko, garai veržėsi lauk ir kartu mažėjo jos darbomanija.

– Dabar tikrai norėčiau rūpintis savimi, bet kai jis šalia, negaliu nei bendrauti, nei atsipalaiduoti. Ką man daryti?

Mūsų susitikimai pasikeitė, ji jau nebuvo šalta ir racionali, tik daug verkė, o aš ją palaikiau. Kartą Giedrė patyrė nušvitimą: nusprendė keletą savaičių melstis bažnyčioje. Įdomiausia buvo jos maldos intencija – „už sielos minkštumą“. Tai atrodė paradoksalu, juk būtent ryžtas ir kietumas jai leido pamatyti savo ilgametes nuoskaudas ir persistengimą.

Kodėl Giedrei palengvėjo, kaip visada pasakyti buvo sunku. Gal besimelsdama pamažu atleido vyrui, o tai leido nuo jo atsitraukti? Juk pykdamas labai stipriai būni prisirišęs prie žmogaus. O gal po truputį apsiprato su naujais atradimais?

– Man jau geriau. Anksčiau aš vis painiojausi, o dabar tiesiog matau, koks tas žmogus. Jis gyvena savo mintimis, aš – savo. Daugiau išeinu iš namų. Jaučiu, tarsi nukrito nuo pečių sunki našta.

Moterų, kurios pasiaukoja vyrams ir kurioms paskui tas pasiaukojimas atsirūgsta, tarp mūsų labai daug. Suserga jos įvairiai: vieną apninka įkyrumų neurozė, kitą – depresija, trečią – hipochondrija. Bet šių simptomų priežastis – daug  neįsisąmoninto pykčio. Ne veltui jos, kai galų gale tą pyktį suvokia, labiau nei vyrai yra linkusios skirtis. Gal jei nepasitenkinimą pradėtų rodyti anksčiau, kai dar nesusikaupę tiek nuoskaudų, vyrai išgirstų jų lūkesčius ir ieškotų išeities? O ką daryti, jei nuoskaudų jau per daug? Į psichologą dažnai kreipiamasi kaip į arbitrą, kuris gali pasakyti, ar dar galima ką padaryti. Jeigu nėra ženklų, kad vyksta akivaizdi destrukcija, aš laikausi strategijos ne griauti, o taisyti. Bet klientui svarbiausia suvokti, kas iš tiesų vyksta. Kai atsiranda jausmų aiškumas, elgesys keičiasi savaime.

Pirmą kartą spausdinta “Aš ir Psichologija”, 2013, vasaris

Psichologė-psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė / psichologas.info

loading...