Pyktis, skausmas, liūdesys – tai ne ligos0 (0)
Savo terapinio darbo praktikoje dažnai susiduriu su pacientais, kurie būdami visiškai sveiki, laiko save beviltiškais ligoniais. Pastebėjau, kad gana dažnai sveiki žmonės reguliariai vartoja antidepresantus, nes „gyvenimas nebedžiugina“. Neretas su savimi nešiojasi leksotonilio – „dėl visa ko“ (jeigu apimtų nerimas). Ir netgi daugelis iš jų „dėl visa ko“ kiekvieną vakarą geria migdomuosius, nes iš anksto „žino“, kad neužmigs.
Kodėl sakau „sveiki“ žmonės? Todėl, kad kalbu apie tuos žmones, kuriems nėra diagnozuoti jokie organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai. Kalbu apie žmones, kurie pasiklydę savo vidinio pasaulio, vertybių, įpročių ar santykių labirintuose, o gal kažkieno suklaidinti. Jie mano, jog yra vieni, nemato išeities, todėl išsigąsta. Tačiau vien dėl šių priežasčių jie dar nėra ligoniai, kuriuos būtina gydyti vaistais. Nuogąstavimai, apmaudas, pyktis, nuoskaudos, liūdesys, sielvartas, kaltė – tai ne ligos.
Kitas iš čia išplaukiantis svarbus dalykas – kad kai kurie iš mano išvardytų jausmų (pvz., baimė, pyktis ar savigrauža), ilgainiui tampa įpročiu – dominuojančiu reagavimo būdu (pvz., į stresą). Jų „perteklius“ kūne sukelia tam tikras fiziologines reakcijas (pvz., širdies permušimus, galvos skausmą, svaigulį etc.). Štai jas dažnas sveikas žmogus ir linkęs laikyti liga, kurią reikia gydyti.
Deja, bet daugelis ne baimės ir pykčio šaknų ieškome, o skubame būtent jų sukeltas organizmo reakcijas užgesinti (pvz., leksotoniliu). Tada pasąmonė ieško kitų būdų (simptomų), kaip mums pranešti, kad kažką savo gyvenime (tiksliau – mąstyme) būtina keisti. Laikui bėgant simptomų daugėja – vaistų reikia vis stipresnių…
Užuot išgirdę ir pasistengę suprasti pasąmonės pranešimus (simptomus) – juos iššifruoti, žmonės persigąsta ir puola slėptis, t. y. gerti emocijas slopinančius vaistus. Tokią reakciją galima palyginti su lindimu po lova gaisro metu. Iš baimės.
Baimė yra išankstinis pasidavimas, pralaimėjimas nuo pat pradžių.
Tikėkite savimi ir nepasiduokite. Tikėkite tuo, kad kiekvienas turite savo viduje reikiamą vaistinėlę.
Toliau pasidalinsiu su jumis kai kuriais faktais, kaip veikia cheminiai preparatai. Tai įdomi ir naudinga informacija, kuri buvo pateikta žurnale „Science Foxus“.
Cukraus gabaliukas
1998 m. JAV mokslininkai Irving Kirsch ir Guy Sapirstein išanalizavo 19 antidepresantų bandymų klinikose rezultatus ir paskelbė išvadą, kad teigiamas šių tablečių poveikis 75 procentų atvejų – placebo efektas.
Pacientai, kuriems diagnozuota depresija, reagavo į „cukraus gabaliuką” kaip į cheminį preparatą, jeigu tikėjo, kad tai tikri vaistai. Daugeliui iš jų pasidarė geriau ir be tabletės – vien nuo pokalbio su daktaru, medicininių procedūrų ir pabuvimo ligoninėje.
Pastebėta, kad daugiau ar mažiau placebas padeda pacientams, kenčiantiems nerimo sutrikimą, turintiems bėdų dėl kvėpavimo, besiskundžiantiems silpnu imunitetu, širdies negalavimais ir netgi sergantiems Alzheimeriu. Reikalas tas, kad „tuščios” tabletės aktyvuoja daugelį smegenų sistemų.
Kai pacientas įsitikinęs, kad gydytojo skirtas gydymas padės, jis savo subjektyvius būklės pokyčius priskiria tablečių poveikiui. Tai ypač būdinga nuskausminamiesiems. Kuo draugiškesnis ir įtaigesnis gydytojas, tuo didesnė pasveikimo tikimybė.
Įdomu ir tai, kad placebas veikia stipriau, jeigu pacientas yra įsitikinęs, kad geria brangius vaistus. Tai 2006 m. įrodė Djuko universiteto (JAV) psichologijos profesorius Dan Ariely. Ta pati tabletė pašalino skausmą po elektros smūgio 85 proc. tiriamųjų, kai jie tikėjo, jog ji kainuoja 2,5 dolerio, ir tik 61 proc. – kai kaina buvo nurodyta 10 centų. Abiem atvejais pacientai gavo vitamino C.
Dar labiau pacientus įtikina „rimtesnis” vaistų vartojimo būdas. Olandų mokslininkai dar 2000 m. atliko tyrimus ir įrodė, kad esant migrenai nuskausminamieji veikia geriau, jeigu gydytojas skiria injekcijas, o ne tabletes.
Deja, medalis turi dvi puses. Pablogėjimu smegenys tiki lygiai taip pat, kaip ir pagerėjimu (nocebo efektas). Jeigu pasakysite pacientui, kad šios tabletės padeda silpnai (arba nepadės, jei negersite reguliariai), jų vartojimo poveikis smarkiai sumažės.
Maža to, jeigu ligonis žino, kad preparatas turi šalutinį poveikį, jo pasireiškimo tikimybė padidėja. Dažnas žmogus pasijunta ogiau vien perskaitęs vaistų vartojimo instrukciją, skyrelį „galimas šalutinis poveikis”.
Taigi saviįtaiga įjungia organizme tuos pačius procesus, kaip ir tikri vaistai. Vienas garsiausių pasaulyje placebo reiškinio tyrinėtojų Harvardo medicinos mokyklos profesorius Ted Kaptchuk nurodo, kad vien medicininių procedūrų atlikimo faktas „pajudina paciento smegenyse daugybę molekulių” – tų pačių, kurias aktyvizuoja cheminiai vaistai.
Saviįtaiga skatina realius procesus, keičiančius organizmo nervų, hormoninės ir imuninės sistemų darbą.
Saviįtaigos jėga tokia didelė, jog veikia netgi tada, kai žmogus žino, jog vartojo placebą. Efektas juo didesnis, jeigu gydytojas patikina, kad placebo tabletė padėjo daugeliui žmonių. Tai vadinama „metaplacebu”. Šis reiškinys leidžia gydytojams nemeluoti pacientams, kai vietoje vaistų skiriamas vitaminas C. Tačiau ar dažnai taip elgiamasi..?
Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė | patikeksavimi.lt