Rūpesčio psichologija: „Apie tuos, kurie vaikams siūlo savo galvas“
0 (0)

Su-Tung

Visų mūsų bėda yra ta, kad mes manomės viską žiną geriausiai, kaip iš tiesų turi būti, ko iš tiesų reikia kitiems. Šioje žinojimo grandinėje – vaikai silpniausia grandis. Savo žinojimą, tarsi rytinę košę verčiame į jų burnas. Vaikus maitiname žinojimu, prieš kurį patys didvyriškai stovėjome surakintomis lūpomis ir nuogais užpakaliais, pasiryžę jais susimokėti už savo: „Nenoriu“ drąsą. Jokie įtikinėjimai mums tuomet neatrodė pakankamai įtikinami, kad tai, ką į mus grūda yra sveika. Sveiko žinojimo mitybos piramidėje, kitų žinojimas visada užima garbingą paskutinę vietą. Kaip tąkart mus, taip dabar mes pastvėrę patį didžiausią šaukštą kišame vieną po kito „sveiko žinojimo“ kąsnį – vieną už tėvelį ir mamytę, antrą už senelį ir močiutę, trečią už broliuką ir sesutę, ir tame deguto dubenėlyje nei vieno medaus šaukštelio už save patį.

Reikėtų pripažinti, kad to prasto skonio žinojimo košės dubenėlyje tik daugėja, tarsi ištiesus stebuklingą staltiesę – kiek bevalgysi, tiek liks. Žinoma, ta žinių kišimo privilegija visada atitenka pačiam vyriausiam: namuose, klasėje, gatvėje… Tai jis raiko žinių duoną, dalina ir spiria suvalgyti iki paskutinio trupinio, nes veltui numestas trupinys iki pat dangaus prisibels, ir ten įduos nepaklusnų vaiką – vaiką nemokšą. Tik, kad svetimas žinojimas – sprangus žinojimas. Nei burnos, nei skrandžiai – jiems nepritaikyti. Tad tas „sveikas žinojimas:“ smaugia, kyla aitria rūgšties banga viršun, nuodija smegenis, suka pilvą.

O vėliau nutinka ir taip, kad tas žinojimas mūsų galvose, gyvenimuose, santykiuose virsta brolišku šlamštu, tėvišku balastu, draugišku konteineriu, tvirta išminties kilpa ar kolegiškais spąstais. Regis įmanytume – savo galvas nusiplėštume ir vaikams ant pečių užmautume. Jei galėtume už kitus ir pasuktume, ir palenktume, ir papurtytume. Duokite laisvę vaikų galvoms, duokite darbo vaikų galvoms, nes tai, kas nenaudojama nunyksta. Kiekvienai galvai gana savo žinojimo ir gana savo rūpesčio, o kiekvieniems pečiams gana ir vienos galvos. Juk girdėjote, kai daug auklių, vaikas be galvos?!
Mieli, vaikai, sukite savo pačių, o ne kitų galvas!
.
Šaltinis: galvocius.lt

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.