Rūpestingumas, noras padėti ar kontrolė. Kaip atskirti?

4

kontole

Rūpestis kitu asmeniu – tai šviesioji kontrolės pusė. Įsiklausykite į šiuos žodžius. Kaip jie Jums skamba? Kartais tai, ką mes įpratę vadinti gelbėjimu, gerumu, pagalba kitam, pasirūpinimu kitu – yra būdas valdyti kitus žmones. Dažnai mes klausiame savo draugo ar kito artimo žmogaus: „Kaip sekasi?“, „Kaip praėjo tavo diena?“ Neretai mus paskatina užduoti šiuos klausimus ne nuoširdus noras būti su juo šiuo momentu, o vidinis poreikis sužinoti, kas, kaip ir kada vyksta man svarbaus žmogaus gyvenime ir ar aš viską apie jį žinau, ar esu šių įvykių stebėtoja ar dalyvė.

Nežinomybė sužadina nerimo jausmą. Žmogus, jaučiantis poreikį žinoti jam artimo žmogaus gyvenimo detales (priklausomas asmuo – žmogus, gyvenantis kitų žmonių gyvenimą labiau nei savo), puikiai žino būdą, kaip nusiraminti- pakontroliuoti kitą. Tai padeda, tik ne ilgam, nes pagrindinės problemos, kaip tvarkytis su jį užplūdusiu nerimu, toks žmogus neišsprendžia. Jis nemoka prašyti tiesiai ir dažnai žaidžia žaidimą : “Aš tau, o tu man“. Ir kai negauna atgal, ko tikėjosi, nes anot jo – kitas „privalo“ duoti prizą už „gerumą“, „meilumą“, „atlaidumą“, „paklusnumą“, pyksta ir skaudinasi. Toks žmogus pradeda padėti, rūpintis kitais, dalinti patarimus tada, kai niekas jo neprašo ir vėl tikėdamasis ir reikalaudamas atlyginimo už tai. Juk siūlyti savo pagalbą – tai būdas gauti kažką sau (rūpestį, dėkingumą, pripažinimą, dėmesį, jausmą, kad aš „geras žmogus“).

„Aš dėl jūsų/tavęs viską, o jūs/tu dėl manęs nieko…“ Turbūt teko ne kartą girdėti šią frazę. O gal patys ne kartą naudojote ją savo santykiuose su artimaisiais, kolegomis, giminėmis. Norėdami išgelbėti visą pasaulį ir padaryti jį geresniu padėdami, mes pamirštame, kad kontrolė (netgi jei ji pasireiškia kaip rūpestis) – tai bet kuriuo atveju yra spaudimas. Kontrolėje slepiasi mūsų neįsisąmonintas noras valdyti kitus.

Priklausomam žmogui kažkodėl dažnai atrodo, kad jis labiau patyręs ir geriau žino, kas kitam yra geriausia ir kaip jam gyventi. Tokį žmogų būtų galima pavadinti „lėlių teatro direktoriumi“, kur aplinkinis pasaulis – tai marionetės, kurias tik reikia pastatyti į tinkamas ir teisingas, to žmogaus nuomone, vietas ar pozicijas, ir pasaulyje bus tvarka bei ramybė… Po šia užsklanda pamirštama, kad kontrolė, kaip ir bet koks spaudimas, iššaukia protestą ir nenorą su mumis bendrauti. Tuomet „lėlių teatro direktorius“ reaguoja į tai su nuoskauda, įsižeisdamas, ko dėka gali vėl kontroliuoti kitus žmones.. „Direktorius“ dažnai sako“ Aš tiek stengiausi, kaip tu taip gali?…“ Juk žmogus, kuris jį įskaudino „privalo“ jaustis kaltu.

Ar kontrolė visada yra blogis? Turbūt Jums, beskaitant šias eilutes, atėjo mintis, kad būna situacijų, kai rūpestis, pagalba ir kontrolė būtini. Ir tai tiesa. Taip, tai būtina mažiems vaikams, žmonėms, patekusiems į nelaimę (pvz., nelaimingas autoįvykis, karo veiksmai), žmonėms, apimtiems neadekvačios būsenos (kliedintiems) bei grasinantiems savo ar jų artimųjų gyvenimu, arba augintiniams, kurie be mūsų pagalbos neišgyventų, prapultų. Šis pavyzdys ir yra ta riba, kuri skiria natūralią bei sveiką pagalbą/kontrolę nuo įkyraus noro valdyti kitus prisidengiant rūpestingumu, geranoriškumu padėti.

Pagalbos prašymas – tai pirmas kriterijus, kad mūsų pagalba reikalinga ir ji yra vietoje. Dažniau priklausomas žmogus pagalbą įbruka, aplenkdamas įvykius ir nesuteikdamas galimybės kitam jos paprašyti. Tokiu būdu nesuteikia galimybės kitam jaustis atsakingu už savo gyvenimą ir savo klaidas. Toks žmogus apgaudinėja save, manydamas, kad kitas pasigenda jo pagalbos, jos net neprašęs. O tai iškreipia realybę, prarandamas ryšys su ja, galvojant, kad aplinkui visi bejėgiai ir maži. Be nurodymų ir patarimų jie „priskaldys malkų“, neišgyvens ir kentės.

Taip priklausomas žmogus tampa „Dievu“, kuris geriau žino, kaip reikia elgtis, veikti, kalbėti aplinkiniams. Šiuo momentu tokį žmogų valdo noras būti visagaliu. Šioje vietoje slypi klastinga vieta jam pačiam. Kontroliuodamas kitų žmonių gyvenimus, jis netenka galimybės kontroliuoti savąjį. Čia labai svarbu suprasti, kad noras valdyti ir kontroliuoti kitus užgimė jau labai seniai. Tokie žmonės yra kilę iš disfunkcinių šeimų, kur kažkas sutrikdė normalią vaiko vystymosi eigą. Gal kažkas iš tokio žmogaus artimųjų sirgo psichine liga, buvo priklausomas nuo alkoholio/narkotikų, lošimų. Galbūt tokio žmogaus šeimoje fizinės bausmės buvo norma ir įprasta auklėjimo priemonė, arba kažkuris iš tėvų buvo emociškai šaltas ir vaikui neprieinamas. Gal šeimoje vyravo žiaurūs auklėjimo metodai ( ne tik fizinės bausmės). Bet kuriuo atveju noras „gelbėti pasaulį“ tapo adaptyviu ir suteikė tokiam žmogui galimybę kažkuriuo tai momentu išgyventi. O po to tapo scenarijumi ir vieninteliu būdu sąveikauti su savimi ir kitais.

Tokiu būdu pradedama gyventi kitų žmonių gyvenimais, kai savas nuo to kenčia, nes netenkama atsakomybės už savo gyvenimą. Žmogaus galimybės yra ribotos, todėl visų pirma gali nukentėti miegas, išsibalansuoti emocijos, atsirasti dirglumas, padidintas jautrumas, sunkumo pojūtis skrandyje. Tai rodikliai, liudijantys, kad žmogus yra stresinėje būklėje. O be viso to, yra išmokstama nejausti, nes jau nuo seno žinoma, kad vidiniai išgyvenimai siejasi su negatyviais jausmais (skausmu, vienišumu, pykčiu, liūdesiu, nusivylimu). Tai vietoje to, kad kažką su tuo daryti, priklausomas žmogus puola „gelbėti“ kitą. Tuo metu jis yra apimtas iliuzijos, kad išoriniai įvykiai pagelbės jo ir taip sunkiai dvasinei būsenai. Kol toks žmogus nenori ar nemoka prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą, jis gyvena kitų žmonių gyvenimus. O už tai sumoka nemažą kainą ir ji gali būti labai įvairi : stiprus nuovargio jausmas, nepasitenkinimo, suirzimo ar net pykčio jausmas, kad kiti žmonės nenori elgtis taip, kaip jis nusprendė. Tuomet galima pasijusti kaltu, bejėgišku, vienišu, atstumtu ar nepriimtu.

Jaustis atsakingam už savo gyvenimą gali padėti:

  • Prieš pradedant kažkam padėti, verta įsitikinti, ar pagalba yra būtina. Tiktų paklausti: „Ko tu nori/tikiesi iš manęs?“
  • Verta būtų pamiršti įprotį galvoti apie tai, kad kiti yra bejėgiai susitvarkyti patys. Čia svarbu jausti atsakomybę už save ir leisti kitam ją pajusti.
  • Vertėtų neatlikti daugiau pusės darbo, sprendžiant bendrą problemą „ Aš galiu padaryti tai, o ką pasirengęs padaryti tu?‘
  • Vertėtų nedalinti patarimų, kol jų niekas neprašo bei nenutraukti kalbančiojo.
  • Stengtis būti sąžiningu su savimi ir leisti sau nedaryti to, ko tikrai nenori. „Aš nenoriu to daryti.“
  • Svarbu atsisakyti aukos vaidmens ir pradėti aiškiai prašyti, ko nori. „Aš šiuo metu noriu to..“

Parengė psichologė Daiva Talijūnienė
santykiupsichologija.lt

Dalintis:

4 COMMENTS

  1. Ar tai reiskia jog jei zmogus nepasakoja apie save, jo nereikia ir klausti..? Kodel tada kalbame apie suicidus, kuriu problemu niekas nepastebejo.. nesuprato..?

    Ar sie patarimai neveda i abejinguma, emocini saltuma seimose..?

    • Geras klausimas Gedai,bet manau cia rasoma apie pusiausvyros nebuvima…as perdetai rupinuosi zmonemis…svaistausi patarimais,nepastebedama,kad ju niekas nepraso;puolu gelbeti,kai pagalbos neprasoma. Sis straipsnis parode man,kad as per daug galvoju apie kitu zmoniu (ypac savo suzadetinio) poreikius pirmiausiai ir perdetai juo rupinuosi (nors jis neprase manes nupirkti jam vitaminu,pradeti gaminti pusrycius,nupirkti jam salika,nes man atrode,kad jis del jo nebuvimo daznai persaldavo),as tai dariau…ir pirkdama maista visuomet galvodavau ar jam patiks,gal koki skanesta nupirksiu,pradziuginsiu….neseniai suvokiau,kad visos sios smulkmenos jam ne motais…ir kas is to gavosi?as baisiausiai isizeidziau,likau nesuprasta ir neivertinta (bent jau taip jauciausi)..totaliai nuleidau rankas…jokiu staigmeneliu jokiu menknekeliu…jauciu mazyte tustuma,kad nebegaliu(nes nebenoriu)daryti to..kaip as pati galvojau”dziuginti”jo…taip pat viso to negavau atgal..tai irgi buvo skaudu…prisiemiau visus seimos kampus ir pati lika iskaudinta…reikia totaliai nusiraminti ir pradeti jausti saika…kitaip sakant,susibalansuoti siame “nesaikingos pagalbos” reikale…

  2. As asmeniskai nematau nieko blogo tame ka tu darei.. manau tai buvo rupestingumas.. galbut kontrole butu jei tu nupirkus salika jau reikalautum kad jis ji pastoviai devetu ‘kai salta’ – tada manau jau butu kontrole.. bet manau svarbiausia kaip ta prieme tavo zmogus.. kaip jis jautesi, kokia reakcija buvo.. :)

  3. Labai geras straipsnis, šimtu procentų atitinka asmeninę situaciją… Manau, dažnai mamos savo norą valdyti vaiką pridengia meile. Kai tas vaikas sukuria savo šeimą, mamos patarimus, pagalbą ir pan. pradeda suvokti, kaip kišimąsi į jo asmeninį/šeimyninį gyvenimą. Mama pasijunta atstumta, įsiskaudina. Bet ne gi, mes nemokame mylėti be to noro nurodinėti, patarinėti ir kaišioti savo nosį į kitų asmeninius reikalus? Tikrai sutinku, kad kol žmogus jaučia savo įtaką kitam žmogui, tol jis geras ir mylintis… Bet ar gi tai meilė?…

Comments are closed.